O Šarūnas Birutis – kas tai? Jei per pastaruosius penkerius metus šis gražaus vardo ir dar gražesnės pavardės derinys būtų pareiškęs ką nors esminga apie Lietuvos kultūrą, tikrai atsiminčiau. O atsiminęs paslapčia pločiau katučių, kad pagaliau kultūros ministru paskirtas nesuinteresuotas asmuo ne iš kultūros pasaulio, bet nespjaunantis į kultūrą.
Meluoju, kad Šarūnas Birutis visiškai nesusijęs su kultūra. Susijęs. Užtenka pažvelgti į jo „curriculum vitae“, atsiprašau už lotynišką keiksmažodį. 1982-1984 metais Šarūnas Birutis, pasirodo, dirbo teatre. Valstybinio akademinio dramos teatro Ūkio skyriuje. Liudininkai teigia, kad buvo visai geras darbininkas. Darbštus. Ne tinginys. Tad nacionaliniu ne taip seniai tapęs teatras, matyt, trina rankomis. Naujasis kultūros ministras bus savas. Na ir kas, kad dabar jis milijonierius. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nejaustų sentimentų savo jaunystei.
Paskutinę akimirką išgirdę apie Kęstučio Daukšio ir Šarūno Biručio rokiruotę greičiausiai iš savo traškančių kėdžių pakilo ir kokią valandą lyg per suvažiavimą plojo ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos darbuotojai. Tokio artimo žmogaus Kultūros ministerijos soste dar niekada nebuvo. Juk ne kas kitas, o Šarūnas Birutis 1990 metais šią leidyklą įkūrė ir kurį laiką jai vadovavo. Lyg tarp kitko užsiminsiu, kad be Kultūros ministerijos dotacijų šiai leidyklai jau prie Algirdo Mykolo Brazausko būtų buvusi amba.
Iš džiaugsmo greičiausiai alpsta ir visokio plauko liaudies menininkai, smūtkelių drožėjai, kaimo rašytojų sąjungų nariai, niekaip nesuprantantys, kodėl jie nelaikomi profesionaliais menininkais ir savo klojimų teatrų spektakliams negauna tiek, kiek koks nors katedrą atstatęs teatro architektas Oskaras Koršunovas. Nesijaudinkite. Viltis miršta paskutinė. Šarūno Biručio skyrimas vadovauti šalies kultūrai padėtį gali pakeisti. Kodėl? Pažvelkite į Šarūno Biručio pomėgių sąrašą. Na, politika, ekonomika, teisė, krepšinis ir slidinėjimas nieko gera nežada. Bet paskutinis jo hobis – daugiau nei viltingas. Etnografija!
Įvairiuose interviu Šarūnas Birutis teigia, kad jį labiausiai „veža“ Biblija ir indų vedos. Tačiau iš naujojo ministro pastarojo meto kultūrinės veiklelės aiškėja, kad jam tokie pat gražūs ir kilimai su centais. Matyt, ne atsitiktinai buvęs europarlamentaras Briuselyje rengė lietuvių tekstilės parodą. Pats teigia, jog ta paroda sulaukė didžiulio Europos Parlamento klerkų susidomėjimo. Belieka tikėti.
Kaip ir tuo, kad europarlamentarai smalsiai apžiūrinėjo ir skulptoriaus Antano Žukausko kūrinius, kurie ne be Šarūno Biručio pagalbos nuo Kėdainių per Klaipėdą nukeliavo net iki Briuselio. Pamiršote, kas tas Antanas Žukauskas? Tikrai ne Vienuolis, parašęs „Užkeiktuosius vienuolius“ ir kiek garsesnę „Paskenduolę“. Tai dabarties menininkas, be monumentalių skulptūrų, sukūręs lietuviškas monetas, lietuviškus eurocentus, įvairių proginių monetų ir kitokių barškančių dalykėlių. Talentingas kūrėjas. Ir kiek jis gali laukti Nacionalinės kultūros ir meno premijos?
Tačiau visa tai – niekai, palyginti su vienu Šarūno Biručio biografijos faktu, kuris mus, kultūrininkus, turėtų labiausiai neraminti. 1998 metais jis įgijo bankrutuojančių įmonių administratoriaus kvalifikaciją. Ar tai reiškia, kad kultūra valdžiai ėmė ne juokais trukdyti?
