Anksčiau ar vėliau teismo sprendimą sužinosime, bet jau dabar matosi, kad įtariamieji supranta, kas gali grėsti ir stengsis bet kuria kaina išlaikyti teisinę neliečiamybę. Tam reikalui sukurtos Seimo komisijos darbas bus komplikuotas ir dar nežinia, kada įvyks balsavimas dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Seime: šiais metais ar pavasarį.
Jeigu komisijos darbas pasibaigs sumaišatimi ir politinis tyrimas bus nukeltas į pavasario sesiją, rezonansinę bylą užgožtų kiti gyvenimiški klausimai. Gal būt to tikisi ne vien Darbo partija.
Dar kartą bandyti klijuoti koaliciją, praeiti žmogaus orumą žeminančius prezidentės egzaminus (apie tai labai įtikinamai paliudijo L. Graužinienė), socialdemokratams nebeužtektų kantrybės. Tačiau ignoruoti dabartinę teisinę vadinamos juodosios buhalterijos bylos situaciją politikams taip pat pavojinga.
Mano manymu, tai yra viena iš priežasčių (deja, prezidentės pozicijoje jau pradėjo reikštis ir asmeniškumai), kodėl D. Grybauskaitė, akivaizdžiai aukodama reitingus, nuosekliai bando eliminuoti iš vyriausybės Darbo partijos narius, net jeigu šie savo kompetencija yra neprastesni už socialdemokratų ar „tvarkiečių“ kandidatus.
Prokurorai kalba apie dalykus, kuriuos visuomenė privalėjo žinoti mažiausiai prieš metus. Deja, generalinė prokuratūra taip ir nesurado būdo, kaip elgtis su rezonansinėmis bylomis visuomenės akyse. Šios bylos tebeskendi buitinėse apkalbose ir sąmokslų teorijose.
Daug Darbo partijos rinkėjų buvo ir tebėra įsitikinę, kad šiuo metu dieną naktį linksniuojama byla yra buhalterinių machinacijų problema, panaši į pinigus vokeliuose, kuo visi viešai piktinasi, bet iš tikrųjų nesmerkia. Per penkerius metus taip ir nebuvo ištartas esminis sakinys, kurį išgirdome iš prokuroro S. Versecko – tai politinės korupcijos byla.
Menko bylos reikšmingumo įspūdį dar labiau sustiprino konservatorių flirtas su Darbo partija. Tačiau iš tikrųjų problema yra rimta ir ji neapsiriboja vien teisine bylos kvalifikacija.
Prieš aštuonerius metus R. Paksui nepavyko prakišti Jurijaus Borisovo į Lietuvos prezidento patarėjus. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje egzistavo nemažas būrys žmonių , kurie buvo priešiški naujam Lietuvos istoriniam posūkiui, bet atvirai savo nuomonės niekada nereiškė. Jeigu pasitaikydavo proga, jie balsuodavo už įvairias destrukcines avantiūristines partijas, nors viešai dėdavosi esą patriotai.
Ruošiantis ir įstojus į ES, priešiškumas pamažu ėmė tirpti, transformuotis, pradėjo formuotis vis labiau vakarietiška nauja karta. Pasirodžius politinėje arenoje V. Uspaskichui, senos viltys bent jau pagadinti nervus V. Landsbergiui ir jo kariaunai atgijo. V. Uspaskichas kitoks nei R. Paksas – liaudiškesnis, lankstesnis, gudresnis, ne paniurėlis ir visi matome – ne asketas. Nemažai aštrių pojūčių mėgėjų politikoje iš kart perėjo į jo pusę.
Solidžiai norintiems atrodyti kai kuriems socialdemokratams dešiniųjų atžvilgiu žodžio kišenėje neieškantis V. Uspaskichas taip pat buvo parankus. Tačiau tai tik matomoji mėnulio pusė. Apie kitą ir kitokią kalba buvęs V. Uspaskicho bendražygis V. Muntianas: „Melavo praktiškai apie viską, dėl ko mes tarėmės, apie ką kalbėjome... jis tai daro pakankamai įtikinamai... melavo... apie verslą, apie politinę veiklą, apie finansavimą, apie asmeninį gyvenimą.“
Klaida būtų šiuos žodžius suprasti tik kaip sąskaitų suvedinėjimą. Nepriklausomai nuo pabrėžiamo atvirumo, Darbo partijos lyderio vos ne kasdienio šmėžavimo žiniasklaidoje, neminint jau pramogines televizijos laidas, šita politinė organizacija buvo ir yra pati uždariausia Lietuvoje.
Tai, ką sako V. Muntianas yra pradžia, kuri po teismo proceso išsilies į bjaurios spalvos tekėjimą, ir atskirti tiesą nuo melo bus beveik neįmanoma. Žinoma, upelis neišmuš Lietuvos iš savo vagos, bet tarša gali būti nemenka.
Ypač, kai pradės skleistis V. Uspaskicho ryšiai Rusijoje. Manau, socialdemokratai pakankamai neįsigilino į Darbo partijos vidinę situaciją, nesurinko tinkamos informacijos apie būsimų partnerių politinio gyvenimo niuansus ir jų vadovų ryšius su kitomis valstybėmis.
Jeigu už juos tai darys žiniasklaida, ateitis neprognozuojama ir ne labai palanki patiems socialdemokratams. Darbo partija pagilino ir taip komplikuotą Lietuvos politinio gyvenimo situaciją, kai valdžios konfigūracija gali keistis nuo vieno žmogaus užgaidos ar užsispyrimo.
V. Uspaskicho projektas yra daug kartų rimtesnis už J. Borisovo.
Tačiau dar svarbesnis klausimas, ar opozicija sugebės objektyviai įvertinti situaciją ir laiku pasipriešinti žalingiems valstybei sprendimams. Nors TS-KD turi nemažai vietų Seime, pati partija nėra vieninga ir stipri. Norėdama pretenduoti kituose rinkimuose į nugalėtojus, ji turėtų iš esmės atsinaujinti. Jos aljansas su Liberalų sąjūdžiu taip pat yra laikinas.
Be to buvusi koalicija ne kartą demonstravo atvirą komercinį požiūrį į politiką. Kitos dešiniosios partijos po triuškinančio pralaimėjimo gali visiškai išnykti iš politinio žemėlapio. Po A. Ūso išteisinimo su Drąsos keliu iš vis niekas nenori bendrauti.
Visuomeninis judėjimas praktiškai paremtas buvusių ir viskuo nusivylusių politinių žvaigždžių paradais. Netikėtai visuomenei, opozicijoje valdantiesiems yra atsidūrusi prezidentė, tačiau ji taip pat silpna, nes neturi politinės komandos, o kategoriškas nemotyvuotas elgesys sulaukia vis mažesnio pritarimo. Šiuo metu Lietuvos politinė valdžia, tiek pozicijoje, tiek opozicijoje yra problemiškiausia per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.