Kaip Lietuvos Vytis dera su Iranu? Katalikiška Lietuva su islamiška „demokratija“? Gal dar kažko apie Lietuvos istoriją nežinome? Kažko svarbaus neatradome? Gal Lietuvos kariauna ne tik girdė arklius Juodojoje jūroje, bet ir po Persijos dykynes braidė ar persiškus kilimus trypė?
Gerai žinome, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės kariauna siekė Juodąją jūrą. Tačiau mažai žinome, kad LDK prekybinės gijos siekė dar toliau - Kaspijos jūrą. Minėtame renginyje kaip tik ir vyko pavasarį surengtos ekspedicijos „Gintaro Kelias Baltija-Kaspija“ įspūdžių, nuveiktų darbų bei tolesnių projekto plėtros perspektyvų pristatymas.
Gintaro kelias – tai istorinis LDK pirklių prekybinė arterija, jungusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su Kaspijos jūros regiono valstybėmis. Lietuvos verslininkai inicijavo projektą, kuriuo ne tik siekia atminti istorinių Lietuvos verslininkų interesų tolį, bet ir naujai priartinti.
Nedidelė grupė Lietuvos šaunuolių drąsiai išskleidė Lietuvos Vytį Gruzijos, Azerbaidžano, Turkijos ir Irano sostinių aikštėse. Ten mūsų tautiečius oficialiai pagerbė minėtų šalių pareigūnai (ekspedicijai svariai padėjo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, minėtų šalių ambasados), svetingai priėmė piliečiai.
Valstybinė diplomatija netruko atverti vartus verslo diplomatijai. Šiuo metu dalis ekspedicijos dalyvių vieši Teherane ir plėtoja verslo ryšius su iraniečiais verslininkais. Vytis praskynė kelią pirkliams. Simboliniai susitikimai pereina į dalykinius ryšius.
Bet gal negerai? Juk Iranas – Vakarų demokratijos priešas. Jis yra blogis, Rusijos draugas. Ir kaip šie verslininkai drįso?! Į kokius Rytus Lietuvą, ištikimą Vakarų sąjungininkę, šie verslininkai painioja? Gali būti, kad dėl jų kaltės Lietuva taps priklausoma nuo persiškų kilimų ir taps Vakarų demokratijai grasinančių Rytų palydove.
Aniems verslininkams tokio pobūdžio klausimų nekilo. Verslas iš prigimties ieško partnerysčių. Ir ne tik. Vienas iš ekspedicijos dalyvių, Čikagoje gimęs ir užaugęs Vytenis, viešai atvėrė savo lietuvišką ir verslią širdį: „Mano įsitikinimu, lietuvių nacionalinį charakterį puikiai simbolizuoja istorinis Lietuvos Vytis. Mes esame vyčiai - užkietėję nenuoramos kariai, kurie būtinai nori atverti vis naujus horizontus, užkariauti naujus plotus.
Tai įrodo ne tik mūsų istorinis žygiai. XX amžiuje atgavę nepriklausomybę, sustiprėję, mes ir vėl imame žvelgti į mums artimus bei tolimus horizontus. Mes ir vėl norime sėsti ant žemaituko ar trakėno, veržtis pirmyn ir naujai atverti naujas erdves bendradarbiavimui ir skleidimuisi.“
Ar šie žodžiai neverčia jūsų susigūžti į vyžoto menkavertiškumo kiautą? Gal tikriau ir tautiškiau save išreikštume bijodami ir keiksnodami Rytus? Juk geopolitinius Rytus tepažįstame tik kaip amžinai mus skriaudžiančią Rusiją, kurios tiesiog privalu visada bijoti.
Man svetimas toks tautiškumas. Mano tauta po savo valstybės sparnu slavus globojo apie keturis šimtus metų. Slavai juk mus „globojo“ kiek daugiau nei pusantro šimtmečio. Ir niekada nežinosi, žmogau, kada istorija pasisuks ir vėl netikėta vaga. Nekviečiu užkariauti Rusijos. Tačiau nenoriu ir Rusijos bijoti. Ji nėra tik imperines svajones puoselėjantis V. Putinas.
Šio veikėjo suręstas režimas išgyvena ne pačias laimingiausias dienas. Juk galingajam prezidentui vis labiau tenka atsitraukti nuo imperijos plėtros iliuzijų (amerikiečių nuo Rusijos atgrasymo ar brolžudiško režimo Sirijoje gelbėjimo) ir rūpintis, pavyzdžiui, sproginėjančiu brangiu ir nauju Sankt Peterburgo vandentiekiu.
Mat pasirodė, toli gražu ne naujas, nors ir itin brangus. Grėsmingai ima kankinti nuojauta, kad netrukus pradės sproginėti brangi, tačiau ideologiškai pasenusi korumpuota V. Putino ir Co. „vieningoji ir nepalaužiamoji“ Rusija. Juk miesto infrastruktūra ir visuomenės sankloda tveria ne ant „ideologinių“ vamzdžių ar polėkio su paukščiais į pietus pamatų. Atrodo, kad neišvengiamai ir Rusijos piliečius ištiks laisvės ir demokratijos poreikis.
O gal kartu išauš ir nauja istorinė - Lietuvos investicijų į Rusiją diena. Kadaise Senosios Rusijos gyventojus gynėme nuo mongolų, dabar gi vietoje „mongolo“ posovietinio ruso galvoje galėtume pasiūlyti Vakarų demokratijos - orių ir laisvų piliečių visuomenės - pavyzdį.
Tvarios demokratijos pavyzdys – tai ne isterikuojančių „moralinių autoritetų“ desantas. Iš baimės isterikuojanti Lietuva tvarių santykių su Rusija, be abejonės, nesukurs ir demokratijos pavyzdžiu geros kaimynystės pagrindu jai netaps. Čia reikia savigarbos, drąsos ir verslumo. Manau, kad tie lietuviai verslininkai, šiuo metu siaučiantys Teherano oficialiuose ir verslo sluoksniuose, tikrai išmanytų, kaip tą padaryti.
Nuosekliai plėtojant šią temą, norėčiau atsakyti į TS – LKD partijos nario Seimo nario A. Anušausko mano atžvilgiu išsakytą kritiką straipsnyje „Ar moralinius autoritetus pakeis zonos autoritetai?“. Iš principo, nesinori aptarinėti žmonių moralumo lygmens. Tačiau tenka, kai patys žmonės autoritetingai tokiais skelbiasi. Piliečių moralės ugdymas nėra tiesioginė politinės partijos pareiga. Politinė valdžia turi sudaryti geras sąlygas moralumo ugdymo profesionalams (pavyzdžiui, mokytojams, dvasininkams).
Ar gali politinė partija ar jos lyderiai skelbtis moraliniais autoritetais nacionaliniu lygmeniu? Manau, kad moralinis autoritetas yra lyderio ir jo pasekėjų santykio dalykas. Neabejoju, kad, pavyzdžiui, tūlas partietis M. Adomėnas dalies konservatorių yra laikomas itin moraliu ir autoritetingu. Tačiau dideliai Lietuvos gyventojų daliai – tikrai ne. Arba štai prof. V. Landsbergis – žmogus, didžiai nusipelnęs mano ir jūsų Tėvynei. Nepriklausomybės aušroje dėl jo moralinio apsisprendimo ir lyderystės buvo sutvirtintas Lietuvos valstybingumas. Todėl V. Landsbergis užsitarnavo garbingą vietą Lietuvos istorijoje. Tuo metu šis žmogus buvo ir mano politinis autoritetas. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininko pašauktas tapau savanoriu ir gyniau Lietuvos nepriklausomybę.
Tačiau jo nuopelnai ir net pripažinta vieta mūsų valstybingumo istorijoje nebūtinai lemia jo neabejotiną ir autoritetingą moralumą nacionaliniu mastu. Jūsų partijos, gerbiamas oponente, mastu – galbūt. Tačiau konservatorių partija toli gražu nėra Lietuvos moralumo kraitis ar Lietuvos nepriklausomybės garantas bei istorijos nukaltos tapatybės ramstis. Jūs nesate – visi Lietuvos piliečiai ir visa Lietuvos istorija. Jūs taip pat neturite moralinės teisės į neklystamumą.
Dėl gąsdinimų Rytų įtaka. Koktu ne todėl, kad nenorėčiau pripažinti Rusijos užsienio politikos ir žvalgybos pastangų korumpuojant Lietuvos piliečių valią bei pačią politinę sistemą. Koktu todėl, kad gąsdindami jūs bandote įrodyti savo moralinį autoritetą nacionaliniu mastu. Ir tai žemina Lietuvos piliečių orumą, kas ir yra būtinas Lietuvos demokratijos, nepriklausomybės ir valstybės stiprybės pagrindas.
Kyla ir kitas klausimas. Mes, mokesčių mokėtojai, išlaikome ne tik politikus, kurie kalba apie Rytų įtakas, bet ir tarnybas, kurios privalo šias įtakas neutralizuoti. Kodėl valstybės institucijose, Darbo ir kitų partijų (matyt, ir jūsų) gretose aktyviai veikiantys agentai dar nesėdi cypėje? Kur sėdėjimo valdžioje rezultatai? Vienmandatėje apygardoje vis renku konservatorių. Todėl turiu moralinę teisę pareikalauti iš autoritetų ir jų pilietinę moralę įrodančių darbų.
Širdingai linkėčiau, kad „moraliniai autoritetai“ būtų kuklesni ir netrukdytų piliečiams puoselėti orumą, tapatybę ir veiklią laisvę ne tik nacionaliniu, bet artimųjų bei tolimųjų regionų mastu.
