Jeigu žiūrėtume mechaniškai, galėtume sakyti, kad pakeitimai neužima daug vietos, esą tik protarpiai naujajame dokumente retušuojamos ankstesnės pozicijos, patikslinamos formuluotės, tačiau įsigilinus pastebėtume, jog kai kurių nuostatų pasikeitimai čia yra ne tiek evoliucinio, kiek beveik revoliucinio pobūdžio, žymintys apsisukimą ant kulno į priešingą pusę.
Trumpai tariant, čia jau tarsi atsisakoma anksčiau graudulingai puoselėtos Lietuvos kaip Rusijos tilto į Europą idėjos, galų pagalės prisimenant, jog naujoji Vyriausybė, be visa ko kito, ruošiasi vadovauti šaliai, kuri priklauso ES klubui ir NATO struktūroms, ne kartą yra paliudijusi savo užsiangažavimą idėjine ir organizacine prasme.
O neprisijungusios šalies vardas gal net labai tinka Palestinai pareinamuoju laikotarpiu ar kokiai nors tapatumo dar tebeieškančiai, neutralumo pseudo vaizdiniais mintančiai Afrikos valstybei, tačiau bandymas Lietuvos geopolitinį statusą nusakyti per TILTO prasmėvaizdį, žinoma, būtų pakankamai nešvanki, žalinga insinuacija, mūsų šalies valstybingumo idėjos pažeminimas, orientacija į valstybės-zombio praktiką.
Naujajame dokumente nedviprasmiškai keliama užduotis stiprinti europinę sanglaudą, gynybinę šalies galią ir saugumą visokeriopa to žodžio reikšme. Kita vertus, kyla klausimas – ar toks pozicijų pasikeitimas jau rodo, kad socialdemokratų partijos vyriausiame štabe pralaimėjo vadinamieji retrogradai, o laimėjo kažkokie neatpažinti dar euromoderatai?
Nėra lengva atsakyti į tokį klausimą... Nedidelė paslaptis, kad ekonomikos vairininkais socialdemokratų partija pasiūlė vis tik ne ką kitą, o tuos pačius tiltininkus veteranus, kai savo ruožtu beveik neturime jokios informacijos net nuogirdų pavidale apie galimą opoziciją partijos viduje minėtajai odiozinės šlovės grupuotei.
Tačiau, žinoma, gali būti ir taip, kad socialdemokratams labiau nei kitiems pavyksta nuslėpti tokio pobūdžio nesutarimus, užmaskuoti vidinės trinties nuospaudas.
Ar A. Butkevičius yra kažkoks balanso asas, vidurio tarp priešingybių figūra, įkūnyto kompromiso reprezentacija?
Kaip žinome iš liūdnos patirties, Vyriausybė nebūtinai laikosi įsikibusi savo pačios programinių nuostatų, neretai tokio pobūdžio dokumentuose talpinamos formuluotės yra interpretuojamos pageidaujama pagal stojusią konjunktūrą reikšme, parodant interpretatoriams neįtikėtinus akrobatinius sugebėjimus išversti viską į priešingą pusę. Tačiau neabejotinai nustebinsiu dabar skaitytoją pastebėdamas, kad, - nežiūrint galimų nuorodų į didesnius ar mažesnius trūkumus, - naujosios Vyriausybės programa, regis, nėra tik retorikos pratybos...
Taip viltingai kalbėti apie minėtą dokumentą, tarsi ir prieštaraujant ankstesnei savo paties kritinei manierai, įpareigoja programoje išsakytų pozicijų sistematiškumas. Laikykime tai (sistematiškumą, nuodugnumą, pozicijų išvedamumą viena iš kitos) čia savotišku kriterijumi, leidžiančiu vis tik atskirti rimtus ketinimus nuo paprasčiausios politinės reklamos ir miglų pūtimo. Naujosios Vyriausybės programa yra surašyta taip, kad ji reikalauja visuminio pasikeitimo, išsivyniojančios iki loginė pabaigos priemonių sekos, neapsiribojant tik dalinėmis permainomis, parodomaisiais atmainymais. Čia tarsi sakoma: „arba – arba“, „viskas arba niekas“.
Iš tiesų, gali būti visaip, bet neįmanoma būti socialdemokratu tik iš dalies, truputėlį socialdemokratu ir truputėlį ne socialdemokratu, kaip neįtikėtina, kad moteris galėtų būti tik iš dalies, truputėlį nėščia., kaip andai socialdemokratais vadinosi brazauskinės generacijos politikai.
Iš tiesų, stoja laikas suprasti: arba – arba. Šiandien reikalinga neatidėliotinai skubi socialinė pagalba, jeigu išties ryžtamasi blokuoti tautos erozijos procesus. Kaip atrodo bent man, tikras tautininkas susiklosčiusioje situacijoje privalo patapti (tarkime, laikinai) socialistu.
