Taip, turėdami skaudžią istorinę patirtį mes jautrūs okupacijai, kovai už laisvę. Bet nevalia remti ir teisinti tų, kurie, prisidengę laisvės šūkiu, sprogdina pastatus, žudo civilius.
„Hamas“ ir kitos teroristinės grupuotės tik kompromituoja natūralų arabų tautos siekį turėti savo valstybę. Juk radikalieji islamistai nepripažįsta Izraelio tautos teisės turėti savo valstybę, jų pozicija iš esmės mažai skiriasi nuo A. Hitlerio nacių.
Islamiškąjį fundamentalizmą pažįstu ne tik iš žiniasklaidos. Man 1986-1987 m. teko tarnauti Afganistane, kaip Sovietų armijos lakūnui. Tada Afganistano islamistai kovojo už teisų reikalą, juos rėmė JAV, tačiau kovos metodai vertė abejoti siekiamo tikslo kaina. Nereikalingas žiaurumas, priešo kankinimai, žuvusiųjų kūnų niekinimas, vaikų įtraukimas į karą nuo mažumės juos mokant žudyti nesudaro prielaidų tinkamai pasinaudoti iškovota laisve.
Ne kartą aiškinau paprastiems afganistaniečiams, kad nesu jų priešas, kad pasaulis keičiasi, kad jame gali išsitekti įvairių tikėjimų žmonės.
Dažnai sulaukdavau tokio atsakymo: „Mums nesvarbu. Mūsų priešai – visi kitatikiai. Iš pradžių išvysime rusus, po to imsimės amerikiečių. Pranašas Mahometas mums liepė viešpatauti pasaulyje“.
Žinoma, dauguma musulmonų taip negalvoja, bet fundamentalizmas ir terorizmas islamo terpėje dar veši. Ir negalime būti garantuoti, kad po Izraelio neateis ir mūsų eilė.
Dėl istorinių aplinkybių Lietuvos ir Izraelio santykiai yra sudėtingi, nes tebėra jautri holokausto tema. Ar užtardami Palestinos teroristus, numodami ranka į žydų tautos interesus mes nepasitarnaujame antisemitizmui, kurio šaknys dar ne visai išrautos?
Gaila, kad ir praėjus 60 metų po karo, lietuviai ir žydai dar nesudėjo galutinių taškų tragediją liudijančiuose istorijos puslapiuose. Kraupus holokausto šešėlis dar temdo dviejų tautų santykius.
Tai parodė ir dalies visuomenės reakcija į įvykius Artimuosiuose Rytuose, antisemitiniai komentarai interneto tinklalapiuose.
Faktas, kad dalis jaunimo tebėra užsikrėtęs antisemitizmo virusu, verčia sunerimti. Juk toji karta užaugo Lietuvoje, kurioje žydų telikę vos tūkstantis!
Dabarties problemos prasidėjo praeityje. Nacių okupacijos metais pasruvusi kraujo upė išdžiūvo, bet liko Lietuvos sąžinę bjaurojančios dėmės.
Mes ne iš to galo pradėjome dėlioti taškus. Iki šiol tebesiginčijame ieškodami vieni kitų kaltės dėl holokausto tragedijos. Yra radikaliai nusiteikusių žydų, linkusių primesti visai lietuvių tautai kolektyvinę atsakomybę už žydų žudynes karo metais. Yra ultradešiniųjų lietuvių politikų, nusišnekančių iki tiek, kad iš jų postringavimų galima suprasti, esą patys žydai kalti, prisišaukė Aukščiausiojo kerštą.
Tačiau tais tragiškais laikais buvo ir jaudinančių žmogiškumo pavyzdžių, kai lietuviai, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo ir slėpė žydus. Taigi, dviejų tautų santykių nebegadintų praeities skriaudų šmėkla, jei labiau pabrėžtume ne jas, o žmogiškumo, savitarpio pagalbos faktus.
Tenka pripažinti, kad mes, lietuviai, savo namų darbų neatlikome. Žydai seniai atsidėkojo ir pagerbė tuos, kurie gelbėjo žydus nuo holokausto. Jiems suteikti pasaulio teisuolių vardai, jų garbei pasodinti medžiai Jad Vašemo sode. Ne tik gelbėtojai, bet ir jų palikuonys sulaukia materialinės paramos.
Tačiau daugelis turbūt nustebs sužinoję, jog ir žydai gelbėjo lietuvius. Po karo, kol stalininė politika nepasuko antisemitizmo link, dalis žydų dirbo vadovaujantį darbą valstybinėje tarnyboje, prekybos įstaigose. Kai kurie jų, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, gelbėjo lietuvių šeimas nuo tremties. Ir ne visi jie degė keršto ugnimi, vieninteliu tikslu laikydami nubausti savo tautos žudikus ir niekuo dėtus jų artimuosius, vaikus.
Pradėjęs domėtis šia, istorikų ir žurnalistų nepastebėta antrojo pasaulinio karo ir holokausto istorijos puse, sužinojau daug stebėtinų dalykų.
Pavyzdžiui, epizodas iš sovietmečiu žinomo istoriko, kauniečio Peisacho Freidheimo gyvenimo. Po karo jis dirbo sovietų saugumo struktūrose, persekiojo su vokiečiais bendradarbiavusius politinius veikėjus. Tačiau jis paslėpė moterį su mažais vaikais, kai jiems grėsė tremtis už tai, kad šeimos galva nacių okupacijos metais tarnavo policijoje.
Seni kauniečiai galbūt dar pamena žydų kilmės prokurorą, kuris švelnindavo bausmes arba panaikindavo kaltinimus sovietų režimo persekiojamiems lietuviams.
Žinomi faktai, kai po J. Stalino mirties paleistus kalinius, tremtinius, kuriems buvo uždrausta grįžti į Lietuvą, slapčia įdarbindavo žydai valdininkai, švietimo ir prekybinių įstaigų vadovai.
Šie pavyzdžiai ypač giliai atskleidžia žmogiškumo fenomeną: juk po karo nebuvo nė vieno likusio žydo, kurio artimieji nebūtų žuvę holokausto mėsmalėje. Deja, taip pat ir nuo lietuvių budelių rankos.
Suprantu, kad sulauksiu prieštaravimų, esą tik pavieniai žydai padėdavo tremtiniams, politiniams kaliniams, dauguma buvo uolūs sovietinio režimo pareigūnai.
Galbūt lietuvių gelbėtojus žydus galima suskaičiuoti ant pirštų. Bet neužmirškime, kad Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 90 proc. Lietuvos žydų. Ne be mūsų tautos išgamų, žydšaudžių pagalbos. Tuomet ir nelabai gausūs žydų pagalbos lietuviams faktai atrodys kitaip.
Gal tada suprasime, kad turime vidinį, moralinį įpareigojimą remti žydų tautos teisę užtikrintai, saugiai jaustis savo taip sunkiai, per kraują atkovotoje protėvių žemėje – Izraelyje.