Kokius pokyčius naujoji Vyriausybė žada užsienio politikos srityje? Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su užsienio reikalų ministru, iki šiol buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje Linu Linkevičiumi. Jis nuramino patriotiškai nusiteikusius tautiečius – naujoji valdžia neketina atiduoti Vilniaus Lenkijai, Šalčininkų Baltarusijai ir už pigesnes dujas įstoti į Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS).
Bet pokyčių, anot ministro L. Linkevičiaus, bus: kietos kaktos politika nepasiteisino, ji sumenkino tarptautinį Lietuvos autoritetą, iškilo grėsmė ekonominiams šaliems interesams.
– Svarstant Vyriausybės programą Seime, buvęs užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis labiausiai prisikabino prie punkto, kuriame rašoma apie būtinybę gerinti santykius su Rusija. A. Ažubalis būgštavo, jog Lietuvos užsienio politika taps prorusiška, Lietuva neberems demokratinių procesų Ukrainoje, Gruzijoje, mūsų šalis esą bus Rusijos advokatu Europos Sąjungoje. Ar iš tiesų jau laikas mokytis primirštos rusų kalbos?
– Dirbdamas diplomatinį darbą jau atpratau nuo parlamentinės retorikos. Teks pratintis iš naujo. Vardan skambios frazės ten pasakoma daug netiesos ir nesąmonių. Ne, mes nebūsime Rusijos advokatai Europoje, bet nebūsime ir prokurorai. Tai turbūt esminis skirtumas nuo praėjusios valdžios.
Ieškoti bendrų sąlyčio taškų, o ne kliūčių, bet neišduoti pagrindinių nepriklausomybės ir demokratijos vertybių – toks mūsų Vyriausybės užsienio politikos strateginis tikslas. Principinės nuostatos nesikeis.
Neatsisakysime remti demokratinius procesus Ukrainoje, Gruzijoje, bet neketiname jų ir forsuoti. Remsime demokratijas Rytuose, bet tiek, kiek jie patys norės. Negalime už juos atlikti namų darbų, tarkime, įgyvendinti reformas.
– Labai jau abstraktu, konkrečiai, ką darysite, kad santykiai su Rusija taptų draugiškesni, pasikeistų Lietuvai naudinga linkme?
– Pradėkime normaliai kalbėtis su Rusija, su kitais kaimynais. Net kalbėjimo tonas svarbu. Jeigu kalbi kategoriškai, iš aukšto primesdamas savo poziciją, niekada nerasi bendros kalbos su pašnekovu, jis nesiklausys, nors ir būsi šimtą kartų teisus.
Mes neturėtume, pavyzdžiui, pernelyg reikšmingai reaguoti į kokio nors rusų politiko pareiškimą, iškreipiantį Sausio 13-sios ar 1940-ųjų okupacijos vertinimus. Mes turime savo nuostatas ir jų neatsisakysime. Bet požiūrių skirtumų visada bus.
Teigiamu pavyzdžiu galėtų būti nesena Rusijos ir Lenkijos santykių istorija. Kai prie Katynės sudužo lenkų lėktuvas ir žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, atsivėrė istorijos žaizdos. Bet tik trumpam. Pasikeitus Lenkijos valdžiai, santykiai su Rusija pasikeitė į gera, abi šalys pritaikė formulę: kas buvo, tas buvo, dabar turime žvelgti į ateitį, o ne į praeitį.
Lietuvos santykius su Rusija irgi temdo moralinės praeities nuoskaudos. Praeities nepakeisime, jos užmiršti nereikia ir nevalia, tačiau praeitis neturi būti kliūtis normaliai, kaimyniškai sugyventi dabar ir ateityje.
Per 20 nepriklausomybės metų išmokome kurti ir skelbti skambius šūkius, bet iki šiol nežinome, kaip juos įgyvendinti. Kalbant IT sąvokomis, reikalinga Lietuvos ir Rusijos santykių „perkrova“.
– Palyginti neseniai grįžote iš Baltarusijos. Kokios Aliaksandro Lukašenkos nuotaikos? Ar dar tebepyksta ant mūsų už švedų pliušinius meškiukus, iš tiesų ketina nukreipti trašų krovinius nuo Klaipėdos uosto, vežti juos į kitą šalį?
– Baltarusijos prekių krova per Klaipėdos uostą mums tikrai svarbi mūsų ekonomikai. Bet Baltarusijai – ne mažiau. Nereikėtų jautriai reaguoti į kiekviena A. Lukašenkos pareiškimą. Nukreipti krovinius į kitus uostus nėra taip paprasta, tai brangu. Apskritai, geri santykiai, bendradarbiavimas su Baltarusija mums ypač būtini. Statistika rodo, jog ekonominiai ryšiai su Baltarusija nuolat stiprėja.
– Dabar nuo Rytų pasisukime į Pietryčius. Mūsų politologai sako, jog tokių blogų santykių su Lenkija, kaip dabar, nebuvo nuo Juzefo Pilsudskio ir Antano Smetonos laikų. Ar turite minčių, kaip sumažinti trintį tarp dviejų kaimyninių ES šalių?
– Manau, kad prielaidos trinčiai ir įtampai išnyks, jeigu sugebėsime pagarbiai, kaip dera tikriems europiečiams, pažvelgti į tautinių mažumų siekius. Turiu omenyje asmenvardžių rašybą gimtąja kalba, vietovardžių rašymą tautinės mažumos kalba greta užrašų valstybine lietuvių kalba. Žinoma, tose vietovėse, kur tautinės mažumos gyvena kompaktiškai.
Ankstesnės Lietuvos vyriausybės irgi žadėjo atsižvelgti į tautinių mažumų reikalavimus, bet to nepadarė. Šią problemą tenka spręsti mums.
– Rusai labai niršta ant Lietuvos, kad ji vienintelė iš Baltijos šalių nepasirašė Kaliningrado branduolinės jėgainės statybos poveikio aplinkai vertinimo dokumentų. Rusija tokį Lietuvos užsispyrimą laiko politiniu kenkimu Rusijai. Ar naujoji Vyriausybė pasirašys Rusijos taip trokštamą dokumentą?
– Iš karto atsakyti negaliu. Turime išgvildenti šį klausimą, čia yra ir techninių, ir teisinių plonybių.