Prieš kelerius metus neišsibėgiojusių liberalų atstovavimas Seime galėjo būti kur kas įspūdingesnis, bet individualistinio politinio judėjimo šalininkai visame pasaulyje susijungę jaučiasi nejaukiai, o lyderiai - nepakankamai įvertinti. Lietuva - ne išimtis. Tą aiškiai teigia ir E. Masiulis, kviesdamas rinkimuose pralaimėjusius liberalus prisijungti, o ne jungtis.
Ir vis dėlto kad ir nuolatos tarpusavyje besigrumiantys, liberalai daugiau ar mažiau išlaikys savo įtaką politikoje. Juos remia daugelis verslininkų, intelektualų, pagaliau liberalioms idėjoms pritaria nemaža dalis jaunimo, nors balsuoja vangiai.
Tačiau katalikiškame krašte, kur dominuoja religinės tradicijos įtaka ir socialinė problematika, liberalai niekada savo idėjų neįgyvendins ir bus priversti laviruoti tarp konservatorių ir socialistų. Praktiškai tą jie dabar ir daro. Pagaliau tokiam slalomui politinės - gamtinės aplinkybės šiuo metu yra kur kas palankesnės nei prieš keliolika metų. Bet ar to pakanka Lietuvos ateičiai?
Beveik iki 2000 m. liberalas ar centristas dažniausiai buvo peikiamieji žodžiai. Vos užgimę liberalai Atkuriamajame Seime Sąjūdžio dešiniųjų buvo priskirti prie kairiųjų (centristai pavadinti paprasčiausiai - bala), nors liberalus rėmė ryškios ano meto asmenybės, ekonomistai ir filosofai, kurių pažiūros su kaire tikrai neturėjo nieko bendro.
Knygynuose vis dažniau pasirodydavo pasaulinio garso liberalų filosofiniai veikalai, intriguojančios diskusijos rezgėsi konferencijų salėse ir žiniasklaidoje, tačiau susitikimuose su rinkėjais liberalių pažiūrų politikai susidurdavo su mirtina tyla , o neretai ir atviru priešiškumu. Situacija liberalų naudai pasikeitė ruošiantis stoti į ES ir tapus šios bendrijos nare. Pasikeitė ir liberalų santykis su tradiciškai save laikančiais dešiniaisiais. Kitaip ir būti negalėjo – norint sugrįžti į Europą, reikėjo atlikti liberalias reformas. Tą ir socialdemokratai buvo priversti daryti, nors susilaukė net savųjų kritikos.
Buvęs premjeras A. Kubilius, pasikviesdamas į koaliciją liberalus, pirmas iš dešiniųjų pademonstravo, jog Lietuva perėjo į kitą, modernesnį valstybės gyvenimo etapą. Jeigu ne bendros ekonominės krizės iššauktos priemonės, gal būt būtų atsiradę daugiau nei „taupymo“ programų, nes vertinant objektyviai, buvusi vyriausybė buvo ir jauna, ir pakankamai kūrybinga. Sunku pasakyti, koks yra dabartinis TS-KD partijos požiūris į A. Kubiliaus eksperimentą, bet mažas žingsnelis jungiant dešiniuosius buvo žengtas.
Rinkimų į Seimą metu vėl pasigirdo aštri kritika liberalų atžvilgiu. Tačiau ji sklido ne iš socialdemokratų, bet iš paskutiniais metai plačiai save reklamuojančių visuomenininkų, kurių vėliavnešiai dar netolimoje praeityje buvo lietuviško liberalizmo šalininkai ir propaguotojai. Ta kritika baigėsi ir visuomenininkų, ir nemažos dalies liberalų pralaimėjimu, nors per daug tuo stebėtis , kaip ir vidiniu pačių liberalų skaidymusi, nereikėtų: Lietuvoje dažnai pjaunama šaka, ant kurios sėdima.
Liberalų sąjūdis skelbia eisiantis savu keliu. Psichologiškai suprantama, bet dabartiniame politiniame pasaulyje vargu ar įgyvendinama ambicija. Liberalai centristai bandė surasti „trečią kelią“, bet juo mažai kas susidomėjo. Politinė asmens, lyderio, saviraiška, kuo dažniausiai ir grindžiamas savo kelio ieškojimas, dar turi įtakos rinkėjams, deja, lyderių „žvaigždžių valanda“ vis labiau trumpėja ir priklauso nuo žiniasklaidos dėmesio. Tačiau tai laikinas dalykas. Ateities visuomenę domins ne intriguojantys politikos lyderių saviti keliai, bet idėjos, kaip spręsti bendras problemas.
Lietuvai reikalinga partija, ar jų telkinys, kuris justų Europos ateities pulsą. Mūsų valstybėje svarstoma apie viską, net apie elektros kainas po dvidešimties metų, bet mažai kalbama apie Europos ateitį, kuri ir nulems mūsų likimą.
Pagrindinė problema, kurią turi spręsti Lietuva – kaip suderinti globalizaciją ir nacionalinę politiką. Šiame milžiniškame prieštaravime, iš dalies sukėlusiame ir ekonominę krizę, telpa visos problemos: finansų, nacionalinio saugumo, energetinių projektų, kultūros, švietimo ir socialinio teisingumo. Tik tokiame kontekste šiais laikai prasminga kurti politines organizacijas, ar reformuoti senas.
Konservatizmas, liberalizmas, socializmas yra praeitis. Geriausiu atveju, politinės istorijos paveldas, kuriuo gali naudotis nustatant problemų ištakas, bet ne kaip jas spręsti. Beveik dvejus metus Lietuvoje buvo diskutuojama apie nacionalinę tapatybę, girdėjome iškiliausių žmonių samprotavimus, deja, nė vienos partijos rinkiminėje programoje diskusijoje kilusios problemos nesulaukė deramo dėmesio. O juk globalizacijos akivaizdoje tai esminė, nacionalinė, tema.
TS–KD, tikriausiai jausdama, kad jokia tradicinė konservatizmo nuostata nepadeda šios problemos spręsti, taip pat nugrimzdo į techninius švietimo klausimus. Naujos koalicijos formuotojai pademonstravo labai aiškų požiūrį ir į nacionalinę tapatybę ir į kultūrą: tai V. Uspaskicho reikalas, ką nori, tą ir tedaro su ja. Kritikuoti šią poziciją, kaip ir kitais, akivaizdžiai pasenusias klausimais, beprasmiška. Reikia kurti naują, šiuolaikinę politinę tikrovę, kas įmanoma tik jungiantis, o ne kiekvienam ieškant savito kelio.