Bet pagrindinė intriga ir toliau išlieka ta pati – pačios Vyriausybės likimas.
Opozicijoje esantys politikai ir politologai ne veltui kone vienu balsu tvirtina, kad didžiausias iššūkis šiai Vyriausybei – ne jos laukiantys valstybės valdymo sprendimai, o Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas.
Iš pradžių komiškai, o vėliau jau tragikomiškai atrodęs Vyriausybės formavimo maratonas iš esmės patvirtino kalbas, kad tikrasis šios Vyriausybės lyderis yra ne A.Butkevičius, o V.Uspaskichas.
Būtent tarp V.Uspaskicho ir prezidentės D.Grybauskaitės vyko pagrindinė kova. Bet A.Butkevičius ne tik nesugebėjo laimėti „ten, kur du pešasi”, bet ir liko kone didžiausiu šios kovos pralaimėtoju.
V.Uspaskichas nepralaimėjo nieko – jam tikrai ne blogiau, kad ministrėmis netapo L.Graužinienė ir V.Baltraitienė.
Juk Darbo partijos lyderis bent jau viešai netgi nelabai ir slepia, kad politiką vertina kaip turgų, o savo sukurtą politinę jėgą – kaip asmeninę įmonę, prekiaujančią tame turguje.
Todėl L.Graužinienės ir V.Baltraitienės pakeitimas A.Pabedinskiene ir D.Pavalkiu bei Š.Biručio tapimas kultūros ministru, kurio neva ilgai nerasta, V.Uspaskicho tikrai nesusilpnino.
Atvirkščiai – šis veikėjas dar kartą surengė tik jam vienam būdingą ir daliai rinkėjų tikrai patinkantį politinį maskaradą, kurio rezultatas labiausiai tenkina jį patį.
Juk prezidentės įkarščio, kad Darbo partijos Vyriausybėje nesijustų nė kvapo, tarsi nebūta.
Prezidentė, iš pradžių bekompromisėje kovoje su V.Uspaskichu praradusi reitingus, jau gali džiaugtis išlaikiusi „moralinę poziciją” ir tikėtis, kad tai duos dividendų ateityje.
Tuo metu A.Butkevičius per visą šį laiką ne tik susigadino savo, kaip politiko, įvaizdį, kartais net kelis kartus per dieną keisdamas poziciją.
Premjeras pats apnuogino tai, apie ką iki tol tik šnibždėtasi užkulisiuose: A.Butkevičius – silpnas politikas, negalintis atsispirti nei prezidentės, nei V.Uspaskicho spaudimui.
O atsakyti už šios Vyriausybės veiklą teks būtent jam.
Maža to, bent jau Prezidentūroje atvirai kalbama, kad socialdemokratų lyderis ne itin kontroliuoja net savo partiją. Esą tai buvo viena priežasčių, kodėl prezidentė neišbrokavo nė vieno socialdemokratų ministro.
Šalies vadovė tiesiog nenorėjusi, kovodama su V.Uspaskichu, įsivelti ir į socialdemokratų vidines kovas.
Tokiomis aplinkybėmis šią savaitę bus balsuojama dėl vieno svarbiausių šio kadencijos Seimo sprendimų – V.Uspaskicho, V.Gapšio ir V.Vonžutaitės neliečiamybės panaikinimo.
A.Butkevičius viešai dievagojasi, kad Darbo partijos byloje nemato jokios politikos, bet ir garantuoja, jog jo partija balsuos už neliečiamybės panaikinimą.
Tačiau reikia, kad socialdemokratai ne tik balsuotų „už” – būtina apskritai garantuoti partijos narių dalyvavimą balsavime. Juk niekam nėra paslaptis, kokį žaidimą šiuo klausimu žaidžia V.Uspaskichas – jam svarbiausia, kad balsavime nedalyvautų pakankamai Seimo narių. Jeigu „už” nebalsuos 71 parlamentaras, neliečiamybė nebus panaikinta.
Ir šiame lošime V.Uspaskichas turi daugiau kozirių už A.Butkevičių. Ne veltui net po viešo premjero pakartojimo, kad socialdemokratai neva 100 proc. pasirengę balsuoti už neliečiamybės panaikinimą, Darbo partijos lyderis pareiškė, kad Seimo narių premjero partija turi daug, todėl „išduos” tikriausiai ne visi.
Nesunku atspėti, kad šioje žūtbūtinėje kovoje gali būti naudojama viskas – ir vilionės, ir šantažas, ir dar daugybė priemonių. Todėl tai, kad A.Butkevičius jau pasirodė silpnesnis politikas už V.Uspaskichą, premjerui nieko gero nežada.
O juk balsavimas lems ne tik Darbo partijos ir jos lyderio likimą, bet ir A.Butkevičiaus, kaip premjero, ateitį.