Ne nuosavos direktoriaus tos avelės, o valstybės, nes visas „Šeduvos avininkystės“ akcijas valdo Žemės ūkio ministerija. Energingas vadovas tuos vilnų kamuolius taip vadina dėl to, kad labai prisirišęs, jais nuoširdžiai rūpinasi. Vaikščiodamas po fermą Juozapas avis šaukia vardais, jas paglosto ir vis kartoja: „Kokios gražios mona avelės, Lietuvos juodgalvės – tikras gyvulininkystės pasididžiavimas“.
Šeduvoje dabar auginama apie 1400 grynaveislių avių: daugiau kaip 700 ėriavedžių, 20 avinų reproduktorių, keli šimtai ėriukų. Ūkyje atliekamas selekcinis darbas, yra 12 geneologinių linijų, kiekvienas avinas reproduktorius „aptarnauja“ nuo 20 iki 60 negiminingų ėriavedžių.
„Buvo labai sunkių metų, bet mes išsilaikėme, kaip galėdami stengėmės išsaugoti Lietuvos juodgalvių avių genetinį fondą. Dabar džiaugiuosi, kad avininkystės plėtrai lemiamos įtakos turėjo išmokos. Įgyvendiname retų veislių programą, iš Europos Sąjungos už ėriavedę, ėriuką nuo 6 mėnesių ir veislinį aviną kasmet gauname po 28 eurus, o avims, kurios skirtos mėsai, paramos sulaukiame iš Žemės ūkio ministerijos.
Gauname paramos ir už turimas pievas, ganyklas bei pasėlių plotus. Avininkystė Lietuvoje turi neblogų perspektyvų. Savo ūkyje kasmet atnaujiname bandą, vis daugiau auginame ėriavedžių“, - optimistiškai nusiteikęs dr. J. Mikutis.
Pastaraisiais metais mūsų šalyje ūkininkai pradėjo auginti daugiau avių, todėl į Šeduvos veislininkystės ūkį atvažiuoja pirkti veislinių avyčių. Šiais metais bendrovė ūkininkams veislei pardavė 159 avis ir 31 avinuką, už kiekvieną gavo po 600 Lt – tokia nustatyta kaina.
„Kaimo žmonės suprato, jog verta tęsti senąsias ūkininkavimo tradicijas – juk Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais beveik visi sodiečiai savo ūkiuose laikė avių. Šie gyvulėliai ir aprengia, ir pamaitina, ir kraštovaizdį papuošia, be to, nereiklūs pašarams, gali ganytis ir prastesnėse pievose, nesunkiai ištveria šaltį, jiems laikyti galima pritaikyti senus nenaudojamus statinius. Dabar žmonės mažiau belaiko karvių, kiaulių, bet vis daugiau veislei perka avių.
Teisingas toks sprendimas – šeima turės ne tik ekologiškos mėsos, bet ir vilnos šiltiems drabužiams megzti, iš avikailių galės pasisiūti madingus ir labai praktiškus šiltus kailinius. Neišdirbtas avies kailis kainuoja nuo 5 iki 10 Lt“, - apie visokeriopą avių naudą pasakojo grynaveislių avių ūkio direktorius.
Avių kirpykloje prie sienos sustatyti keli dideli maišai, prikimšti pavasarį nukirptos vilnos. Nemažoje patalpoje yra keturi specialūs kirpimo stalai, ant kurių paguldoma avis, pririšamos kojos ir tada elektrinėmis žirklėmis vienu užmoju visos garbanos nurėžiamos. Per dieną prityrusi kirpėja gali nukirpti iki 40 buriukių. Jos kerpamos kartą per metus – balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.
Anksčiau niekam nereikėjo avių vilnos, dabar jos tik turėk – pirkėjų vis daugėja. Natūrali vilna – ir praktiška, ir madinga. Prieš kelerius metus „Šeduvos avininkystė“ buvo sukaupusi apie 7 tonas vilnos – beveik niekam jos nereikėjo.
Prieš trejetų metų ledai pajudėjo – supirkėjai pradėjo ieškoti vilnos. Pernai ūkis pardavė 3,3 t vilnos, nemažai užsakymų sulaukė ir šiais metais. Už neplautos vilnos kilogramą pirkėjai moka nuo 3 iki 5 Lt.
Jau ir lietuviai pripažino, kad aviena yra kokybiška, sveika mėsa, todėl vis daugiau avių perka mėsai – per vienuolika šių metų mėnesių „Šeduvos avininkystė“ mėsai pardavė 331 ėriuką ir 45 avytes, kurios netiko veislei. Kalėdų stalui kai kas jau užsisakė 2-3 mėnesių ėriukų, sveriančių apie 16-18 kg. Gurmanų valgis – rūkyto avinėlio mėsa. Aviena yra paklausi – jos perka restoranai, prekybos centrai. Beje, kol kas yra gana brangi – kilogramas kainuoja apie 30 Lt.
Nesustodamas dr. J. Mikutis gali pasakoti ne tik apie praktinę avių naudą, bet ir apie avinėlio įvaizdį tradicinėje kultūroje.
Mene ėriukas vaizduojamas kaip Dievo avinėlis, kuris atperka pasaulio nuodėmes. Balti ėriukai simbolizuoja švelnumą, nekaltumą ir tyrumą. Avis yra tyra auka, skirta saulės, ugnies ir kitiems dievams.
Kadangi avininkystė senųjų gyvulių augintojų tautų gyvenime turėjo svarbią reikšmę, tad ir jos produktai (pienas, lajus, ypač vilna) dažnai naudojami atliekant ritualus. O avikailis – vaisingumo simbolis. Avys ir skersti vedamos yra ramios, be streso, todėl ir jų mėsa švari, mirties akivaizdoje neišskiria nuodų.