Prieš kelias dienas jis pareiškė, kad gali atiduoti milijonus, kad V. Vonžutaitė ir V. Gapšys būtų išteisinti. Iš esmės tai netiesioginis savo kaltės ar atsakomybės pripažinimas tiek dėl „juodosios buhalterijos“ fakto, tiek įvėlus į ją jaunus talentingus žmones. Prisipažinimas ne be sąžinės virpesių. Ne toks jau dažnas atvejis Marijos žemės politikų bendrijoje.
Kad ir kaip juodai paišomas, V. Uspaskichas turi krikščioniškų vertybių pojūtį ir sąžinės priekaištų neištrynė visagalės politinės technologijos. Kita vertus, pastaruoju metu Darbo partijos vadovas kalba jau kitokiu tonu, atviriau ir reikšmingiau, negu prieš pusmetį. Ir pamažu atskleidžia dalykus, kurie reikšmingi ne vien jam ar partijos kolegoms, bet visam Lietuvos dabartiniam politiniam procesui.
Tai, ką šiuo metu matome mūsų valstybės politinėje scenoje, nėra didžioji politika, grumtynės dėl vienijančių idėjų ar tikslų. Nei valstybės viduje, nei užsienio politikoje. Gerovės valstybės idėja yra tuščia.
Teisinės valstybės principai politinėje praktikoje taip pat gerokai aptrupėję. Iš tikrųjų mūsų akyse vyksta didesnių ar smulkesnių politinių grupių kova, nešvari kova, tik ne visais kovotojais domisi slaptosios tarnybos.
Tuo ir piktinasi V. Uspaskichas: kodėl būtent jis tapo bjaurių visuotinai vartojamų politinių žaidimų atpirkimo ožiu? Aiškindamas apie reikšmingesnių politikų papirkimus, viliojant iš vienos partijos ar frakcijos Seime į kitą, V. Uspaskichas nemeluoja . Tai vyksta daug metų, kaip ir nebūtinai legalus pinigų ieškojimas partinei veiklai.
Pagaliau V. Uspaskichas kaip verslininkas taip pat dalijo pinigus politikams ir šie, visiškai negalvodami apie jų kilmę, ėmė juos. Įvairaus tamsumo partinės kasos jau seniai yra vieša paslaptis, bet ne visoms likimas lemia apie jų prigimtį aiškintis teisme. Politinė korupcija Lietuvoje ilgą laiką buvo visuotinė, bet kol kas už tai atsakys vienas. Nė viena partija neturi teisės dėl partinių finansinių reikalų moralizuoti Darbo partijos.
Jei jų finansinė veikla, nepamirštant ir užkulisių, būtų patikrinta prieš dešimt metų, turėtume tragiškus rezultatus. Iškėlus bylą Darbo partijai, kitos nedelsiant pradėjo šluoti savo kiemą.
Rašant straipsnius apie Darbo partiją kartais kyla miesčioniškas klausimas: kodėl įtakingas ir talentingas verslininkas V. Uspaskichas noriai, kone kasdien, maudosi politinio purvo voniose, kai daugelis jo kolegų ramiai stebi procesus iš tolimų Viduržemio jūros salų. V. Uspaskicho gerbėjai tikriausiai atsakytų, jog visos verslininko ir politiko kančios kyla iš meilės Lietuvos žmonėms, noro padėti ir patarti jiems.
Bet kažkodėl ta altruistinė energija pastaraisiais metais subėga į pastangas kaip išvengti kalėjimo. Yra įtariančių, kad beveik mazochistiniuose politiniuose seansuose V. Uspaskichą verčia būti tamprūs ryšiai su Rusijos valdžios elitu ir dar kai kuo.
Mano manymu, keisto politinio ir visuomeninio Darbo partijos lyderio elgesio priežastys yra kur kas paprastesnės. V. Uspaskichas priklauso mūsų laikmečiui, kur dominuojantis politinės veiklos faktorius yra ambicija. Didelė, nepaisanti taisyklių ambicija.
Lietuvoje nerašytos taisyklės tos pačios kaip ir kitose valstybėse: įtakingi verslininkai tiesiogiai politikoje nedalyvauja ir savo tikslų siekia per remiamas partijas. Keistai atrodytų, jei Vyriausybėje ir Seime sėdėtų visa pramonininkų asociacija. Stambūs verslininkai - politikai dažniausiai laikomi išsišokėliais.
V. Uspaskichas sulaužė ir nerašytas taisykles, ir besiformuojančias tradicijas: ne tik sukūrė save remiančią partiją, bet ir pats atsistojo ryškiausioje politinės rampos šviesoje. Ir už tą pasirodymą ir net agresyvų stovėjimą su kaupu atsiėmė.
Kol aukščiausias politinis V.Uspaskicho pasiekimas buvo ministro postas, politinė Lietuvos bendruomenė didelės problemos dar neįžvelgė. Ir net atlaidžiai reagavo į garsiąją kelionę į Rusiją. Kai V. Uspaskichas pareiškė pretenzijas tapti premjeru, daug kas sukluso, bet netikėjo. Po pirmojo rinkimų turo jau sukilo, kas tik gali. Iškart atgijo ir juodosios buhalterijos byla.
Dabar V. Uspaskichas yra ir reiškinys, pagaliau, visuomenės veidrodis. Ir tame veidrodyje kiekvienas galime pasižiūrėti į save.