Lapkritį į vyskupus įšventintas kunigas Kęstutis Kėvalas per adventą ragina susikaupti, rasti laiko sau, apmąstyti savo gyvenimą ir pažvelgti į jį naujai. Deja, ne visiems tai pavyksta. Paprastai panyrame į dirbtinį šurmulį prekybos centruose, blaškomės ieškodami dovanų, rūpinamės vaišėmis, o pervargę nebeturime jėgų net bendrauti.
Naujųjų laikų įpročiai per Kūčias ir Kalėdas žiūrėti televizorių arba nesaikingai vartoti alkoholį gąsdina dvasininkus. Šeimos buvimo kartu tradicijų lietuviai raginami mokytis iš anglosaksų. Įpročius pasitikti Kalėdas kitaip namo parveža ir emigrantai.
– Kokia advento prasmė? Kaip šį laikotarpį interpretuoja šiuolaikiniai žmonės? – paklausėme vyskupo K. Kėvalo.
– Adventas – metas pasirengti Kalėdų šventei. Kaip motina laukia savo užgimstančio kūdikio, taip ir mes turėtume per adventą laukti ateinančio Jėzaus. Laukdami širdį paverčiame tyresne, atnaujiname požiūrį į gyvenimą. Įprastumas, rutina mus pradeda varginti, erzina daiktai, aplink esantys žmonės. Mums reikia atsinaujinti. Per adventą galime į daiktus ir aplinką pažiūrėti vaiko akimis – su nuostaba, pasigėrėjimu.
Jeigu žmogus apmąsto savo būtį, rengiasi šventei, ji išgyvenama daug giliau ir prasmingiau.
Šiuolaikiniam žmogui sudėtinga patirti laukimą – svarbų meditacijos ir svarstymo laiką. Aplinka tarsi jau gyvena Kalėdomis: prekybos centrai išpuošti dekoracijomis, tarsi peršokant advento laikotarpį. Be to, dabartinis gyvenimo tempas išties didelis, todėl gruodis paprastai tampa pačiu sunkiausiu metų mėnesiu. Kaip tokiu metu medituoti, panirti į save?
Išties reikia didelių kiekvieno žmogaus pastangų. Deja, ne kiekvienam tai pavyksta. Dažnai žmogus ir per adventą „bėga“. Mano patarimas – sąmoningai save sustabdyti ir išplėšti sau erdvės, kurioje įvyktų Dievo ir žmogaus susitikimo akimirka. Žmogus turi nurimti, ramiai pasižiūrėti į tikrovę Dievo akimis.
Jei tai per daug sudėtinga, galima į aplinką pažvelgti taip, kaip žiūri vaikai. Turime suprasti, kad pasaulis yra gražus, jis sukurtas žmogui kaip palanki vieta gyventi.
– Pakalbėkime apie pačias šventes – Kūčių vakarą, Kalėdas. Daugelis kauniečių rūpinasi nupirkti kuo daugiau dovanų, maisto produktų, o susėdę prie šventinio stalo prikemša pilvus ir žiūri televizorių. Ar jums neatrodo, kad per daug susitelkiame į pirkinius, blaškymąsi po parduotuves? Nuvargę pamirštame pačios šventės prasmę.
– Kalėdos dažnai būna rūpesčių dienos, kai perkant dovanas ir ruošiant maistą nebelieka jėgų bendrauti. Maistas, dovanos turėtų būti tik priemonė šeimai susėsti prie stalo, o ne tikslas. Per Kūčias svarbu susiburti draugėn, padėkoti Dievui už gyvenimą ir artimiesiems, kurie jums duoti kaip dovana.
Šito elgesio reikia mokytis. Nemažai žmonių guodžiasi, kad nepavyksta pakalbėti prie stalo, nors yra ir maisto, ir dovanų. Deja, tačiau Kūčių vakarienė baigiasi tuo, kad visi spokso į televizorių, užuot bendravę. Per šias šventes padeda malda, kuri sujungia šeimos narius, žvakės uždegimas, kalėdaičio laužymas, padėkojimas vienas kitam arba palinkėjimas ko nors. Šie ritualai tampa mažais impulsais, kurie padeda pradėti kalbėti ir apie gilesnius žmogaus išgyvenimus.
Dabartinis gyvenimas toks, kad žmogus praranda vidinį įgūdį pabūti su savo šeima. Ši naktis yra tarsi to įgūdžio pažadinimas.
– Šiemet šventinių dienų bus daugiau nei įprastai. Ar tos penkios dienos kai kuriose šeimose netaps tiesiog lėbavimu, kai nuolat sėdima prie stalo, vartojamas alkoholis? Ar tokie ritualai tapo neatsiejama mūsų kultūros dalis?
– Toks elgesys dvasininkus labai liūdina. Užuot tapusios Dievo malonės laiku, šios dienos pavirsta į kažką kita. Deja, tačiau žmogus svaigalais bando užpildyti besiveriančią vidinę tuštumą, kartais jis bijo išgirsti save ar kitus. Laiko leidimas vartojant alkoholį tampa pražūtingas ir pačiam žmogui, ir jo aplinkiniams.
Taip, Kalėdos yra iššūkis visais atžvilgiais, nes žmogus gali save prarasti per tas dienas. Eilės prekybos centruose prie alkoholio – didelė mūsų visuomenės liga. Toks vaizdas rodo, kad daug žmonių kenčia ir nežino, kaip sau padėti.
– Per pastaruosius metus iš Kauno svetur išvažiavo tūkstančiai jaunimo. Ar emigracija pakeitė Kalėdų šventimo įpročius? Juk nemažai vyresnio amžiaus žmonių dabar išvyksta didžiąsias metų šventes pasitikti su savo vaikais, gyvenančiais Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse.
– Šį reiškinį stebime jau ne pirmus metus. Daugelis šeimų šventes tapatina ne su sėdėjimu prie vieno stalo, o pasitenkinama tik bendravimu, tarkim, per „Skype“. Ši tendencija turi neigiamą pusę, nes šeimoms, kurios nariai – skirtinguose pasaulio kraštuose, tikrai ne į naudą tokia atskirtis. Tokiais atvejais šventė neatneša tos gerosios nuotaikos, o metai palydimi su ilgesiu ir apgailestavimu.
Tačiau emigracija mums duoda ir teigiamų dalykų. Lietuviai, važinėdami po kitus kraštus, mato pavyzdžių, kaip švenčiamos Kalėdos.
Dažnai tai nebūna blogi pavyzdžiai, nes šeimos kultūra, tarkim, anglosaksiškuose kraštuose buvo puoselėjama šimtmečiais ir išlaikyta iki šiol.
Ši tradicija daug stipresnė, ją lietuviams ne visais laikais pavyko išlaikyti. Iš anglų ar amerikiečių šeimų mes galime pasimokyti daug Kalėdų šventimo tradicijų.
Pastebime, kad į užsienį emigravę mūsų tautiečiai išmoksta pasitikti šventes šventai. Džiugu, kad šios idėjos parvežamos ir į Lietuvą.
