„Viena iš tradicinių, tačiau primirštų kalėdinių pasakų
vaizduoja skurdų našlaitį. Vaikas, kurio gyvenimas ir taip
nesaldus, pasijunta ypač apleistas, nelaimingas, kai visi aplinkui
skuba bėga švenčių ruošos šurmulyje. Jis vienišas ir alkanas
klaidžioja po apsnigtas gatves, baugiai žvalgydamasis į
šviečiančius langus, kur laimingi bendraamžiai šoka aplink papuoštą
eglutę. Pasaka tam ir pasaka, kad turėtų laimingą pabaigą -
stebuklų naktį miesto aikštės Prakartėlės Kūdikis ištiesia vaikui
rankutę ir parodo kelią į jaukius, laukiančius namus.
Šiandien Lietuvoje kaip niekada anksčiau daug vaikų, kurie su
liūdnu pavydu slapčia žvalgosi pro šviečiančius langus, už kurių
adventinio vainiko žvakes sekmadieniais įžiebia darnios, viltingai
ateitį pasitinkančios šeimos. Tik maža dalis tų vaikų apskritai
neturi tėvų. Tačiau šventinių iliuminacijų fone itin žeidžiantį
apleistumą, našlaitystę išgyvena ir tie, kuriuos naujieji
emigrantai paliko su seneliais ar giminėmis.
Ir tie, kuriuos antrą trečią šeimą kuriantys suaugusieji pavertė įrašais teismų nustatytų
pasimatymų kalendoriuje. Ir tie, kuriuos alkoholio, tinginystės,
vagiliavimo, pašalpinio gyvenimo ardomi vyresnieji stumia į
neišbrendamo nusivylimo šešėlius.
Be galo skaudų nepriteklių -
dvasinę tuštumą - patiria ir tie, kurie apsupti gerovės, naujausių
elektroninių niekučių, tačiau dienų dienas nesulaukia amžinai
reikalus tvarkančių tėvų dėmesio ir atsakymų į savo paprastus
vaikiškus klausimus.
Turime kiekvienas ką nors padaryti dėl tų vaikų, idant ramia
sąžine pasitiktume ir švęstume Kalėdas. Gal galime įtikinti
šventėms namo grįžtančius giminaičius uždarbiautojus, kad jų
vaikams labiau reikia tėvų, nei svarų ar kronų? Gal galime padėti
bedarbiui kaimynui kabintis į gyvenimą, suteikdami jam progą oriai
užsidirbti, užuot parūpinę labdaros?
Gal galime suremti pečius ir
skatinti bei kurti tokią socialinę politiką, kad teiginys „mūsų
valstybėje nėra vaikų namų“ taptų Lietuvos, o ne kokių tolimų šalių
tikrove? Ne mažiau svarbu kiekvienam viduje, savo asmeniniame
pokalbyje su Dievu atsiverti šiems skauduliams - Kūčių vakaro
maldoje paprašykime Viešpaties, kad užlietų beglobius vaikelius
dangiška malone. Būkime kartu su žmonijos vilties Nešėju, kai jis
savo šventu gimimu šluosto silpniausiųjų, nuskriaustųjų ašaras.
Idant taptume Kūdikėlio Jėzaus bendradarbiais, Jo ištiesta
ranka, rodančia našlaičiui praviras jaukių namų duris, Jo įrankiu
guodžiant, stiprinant ir dalijantis meile su jos labiausiai
stokojančiais, turime bręsti ir stiprėti savo tikėjime. Tik
tikėjimas mums atveria kančios ir skausmo, kurio nestinga šioje
žemėje, prasmę, atskleisdamas tvarų džiaugsmą išganymo tikrove,
kuris nepraeis kaip šventės, nenubyrės kaip eglutės spygliai ir
neištirps kaip varveklis prieš saulę.
Tikėjimas nuo kalėdinės
pasakos fantazijų ir molinių ar medinių Prakartėlės figūrų mus veda
prie Įsikūnijimo slėpinio, kur viskas taip tikra ir gyva, jog
paliečia net labiausiai sugrubusias širdis. Tikėjimas atskleidžia
darnios ir tvirtos šeimos grožį ir laimę, nes Dievas, trokšdamas
išgelbėti pasaulį, atėjo pas žmones mažu vaikeliu ir augo šeimoje.
Su Visuotine Bažnyčia įžengę į Tikėjimo metus, auginkime
tikėjimą savo šeimose ir bendruomenėse, idant naujai atrastume savo
krikščionišką tapatybę kaip veiklią ir kuriančią, guodžiančią ir
įkvepiančią. Tenušviečia tikėjimas jūsų dienas kaip kelią į
Betliejų rodanti žvaigždė nušvietė Palestinos akmenynus. Kalėdinio
džiaugsmo jūsų namams - džiaugsmo, kad Viešpats mažu vaikeliu atėjo
pas žmones ir lieka su mumis iki laikų pabaigos, kad per jį ir su
juo mes visi turime be galo gerą dangiškąjį Tėvą“, - Šv. Kalėdų
proga linki kardinolas J. A. Bačkis.