Juolab, kad į valdžią sugrįžę socialdemokratai gieda Rytams mielas giesmes apie būtinybę „perkrauti“ santykius su ne Europos Sąjungos kaimynais. Ką tai reiškia, be Lino Linkevičiaus dar nežino niekas. Gal tai reiškia kam nors „pakrauti malkų?“
Viešai pripažindami, kad valdžios santvarka Baltarusijoje diktatūra ir protinga būtų pagal galimybes palaikyti gležnus opozicijos daigelius, mes pasielgiame „principingai“, išduodami opozicijos lyderio sąskaitas Baltarusijos teisėsaugai, tuo lyg ir visam pasauliui pademonstruodami diktatūrinio režimo legitimumą. Gražūs kaimyniniai santykiai. Mūsų valdžia sako A. Lukašenkai: savo valstybėje daryk ką nori, čia jūsų vidaus, o ne mūsų reikalas.
Esą, jei nori būk greičiausiu slidininku, būk geriausiu ledo ritulio žaidėju, nori sodink į kalėjimus opoziciją, nori guminiais „demokratizatoriais“ vaikyk mitinguojamus žmones vardan gerų kaimyninių santykių, mes to nematysime ir negirdėsime.
O tu Aliaksandrai Rygoryčiau, atsidėkodamas už kurtumą ir aklumą siųsi tranzitinius krovinius per Klaipėdos uostą, krausi sąstatus kurie Lietuvos geležinkeliu dundės į Kaliningradą.
Jei elgtumės pagal tokią logiką, dar būtų suprantama. Ciniška, amoralu, bet – racionalu.
Moralę aukojame vardan ekonominių interesų, vardan tos Lietuvos, kad nors ir tokia kaina, bet stipriname Lietuvos ekonomiką.
Tačiau Lietuvos valdžia padarius reveransą, išduodama diktatoriui opozicijos lyderį, netrukus šlapia mazgote trenkė ir pačiam diktatoriui, praleisdama pro sieną švedų orlaivį, skraidinantį „meškiukų desantą“.
Juokingai atrodo kalbos apie nepastebėtą švedų lėktuvą. Iš savo asmeninės praktikos galiu pasakyti – tik priartėjus prie aerouosto kontroliuojamos oro erdvės zonos skrydžių valdymo dispečeris iš karto pastebi ir užklausia apie skrydžio tikslą, jau nekalbant apie pasienio zonos erdvės kontrolę. Todėl tik labai naivus pilietis, nesvarbu Lietuvos ar Baltarusijos, galėtų patikėti, kad NATO valstybės sieną galėtų kirsti nepastebėtas lėktuvas.
Mūsų valstybė padarė blogiausia, ką galėjo padaryti: sugadinti santykius su kaimyninės Baltarusijos valdžia ir žmonėmis, siekiančiais pakeisti tą valdžią į labiau demokratinę, mumis nustojo pasitikėti ir vieni, ir kiti.
Laikas keisti užsienio politikos stilių. Su kaimynais turime gyventi draugiškai: morališkai palaikyti demokratinę opoziciją galime ir privalome, tačiau skatinti trečiąsias šalis brutaliai kištis į kaimynų vidaus gyvenimą neturėtume. Demokratiniams procesams išsivystyti šalyje reikia laiko, tam šalis ir jos žmonės turi subręsti, einant evoliucijos, o ne revoliucijos keliu. Ką duoda geri norai, siekiant pagreitinti demokratinius procesus, matome iš Egipto ir kitų arabų revoliucijų pavyzdžio. Nuvertusio vieną diktatorių, šalis gavo kitą – tiktai jau demokratiškai išrinktą.
Gerbdami savo kaimynus, stiprindami su jais prekybinius santykius, kultūrinius mainus, ne tik sustiprinsime savo kaip tranzitinės valstybės ekonomiką, tačiau ir padėsime paspartinti tuos evoliucinius procesus kaimyninėje šalyje, kurie anksčiau, ar vėliau diktatūrą pakeičia demokratija.
