Vienoje laidoje Kristina Brazauskienė pasakojo, kaip išrinkta mažins parlamentarų skaičių ir šie, mažiau prausdamiesi Seimo bendrabutyje, taupys pinigus. Atsisukusi į mane, laidos vedėja klausė: „Kodėl jūs juokiatės?“ Klausė, bet pati, rodos, žinojo atsakymą.
Kitoje televizijoje didelėje ir ilgoje laidoje buvo mano mėgstama tema apie emigraciją. Būčiau emigrantas – daužyčiau galvą į stalą, kad man tokie klounai atstovauja. Bet aš ne emigrantas (juolab kad niekada nebuvau, tik gyvenamąją vietą kelis kartus buvau laikinai pakeitęs), todėl tik spoksojau suglumęs, kaip vaikas spokso muziejuje į keisto priešistorinio paukščio iškamšą.
Šiemet apskritai sunku dėl ko nors nustebti, kai pirmąją metų dieną odiozinis ir nevalingai komiškas, bet žinomas šalyje žurnalistas pradeda sudarinėti viešai publikuojamą „atmatų sąrašą“ (su jų darbovietėmis), į kurį įtraukia žmones pagal tai, kas ir iš ko juokiasi socialiniuose tinkluose. Rimtai. Maniau, blogiau jau nebus, pilnatis, maniau, ne tokia stipri.
Vis dėlto ji stipresnė, nei tikėjausi. Išeivijos veikėjas TV studijoje pasakojo, kaip emigravo po išdavystės jo politinėje partijoje, dabar rinkimai klastojami, už norimus kandidatus balsuoti negalima, o viskas, ko reikia, tai įsteigti emigracijoje departamentą už Lietuvos valstybės pinigus, kuris kaip mat pakels Lietuvą iš drumzlinos balos. Jį patį, reikia suprasti, ten galima būtų ir paskirti, į tą departamentą.
Važiuodamas namo per naktinį Vilnių supratau, kad didžiausia klaida, kurią mes darome, yra debatai su kvailiais – ne, ne su paprastais kvailiais, bet su nepagydomais apsėstaisiais. Psichiatrai jums pasakys (jei jų paklausite), kad viena sunkiausiai gydomų būklių yra kliedesinis sutrikimas (ligos kodas F22.0), kur ligonis kartais turi įsivaizduojamą pasaulio modelį, kur visi yra susimokę prieš jį. O dar yra tokia kveruliantinė paranoja (F22.8), kur pacientas siekia įsivaizduojamo teisingumo, nenumaldomai tampydamas visus po teismus ir užversdamas įstaigas skundais.
Kodėl čia rašau apie mediciną, nebūdamas gydytoju? Todėl, kad mums svarbu suprasti savo galimybių ribas. Kaip negalima reikalauti iš vienakojo lakstyti, taip ir kliedinčiajam nereikėtų prikaišioti, kad jis nusišneka. Tegul šneka. Žinoma, gaila, kad jis gali balsuoti, bet pasaulis nėra tobulas. Nes visi pokalbiai su apsėstaisiais dažniausiai būna to paties pavidalo ir tos pačios sekos.
„Lietuvoje nebegalima gyventi, emigruosime. Jau visi emigruoja.“ Tai kodėl pilni miestai, gatvės ir prekybos centrai? „Liko tik valdininkai, vertelgos ir kontrabandininkai. Jie nemoka jokių mokesčių.“
Kas suneša biudžetą? „Iš skolų. Ir dar paprasti žmonės viską sumoka.“
Tai sakėte, kad paprastų žmonių nebėra? „Dar šiek tiek yra, bet jau tuoj nebebus. Visi išvažiuos jau tuoj. Lietuvoje nebėra darbų, ir mūsų mokslas visai netikęs, o valdžia nieko nedaro.“
Jei mūsų mokslas netikęs, tai iš kur mūsų jaunimas toks kvalifikuotas ir vertinamas užsienyje, kaip jūs patys sakote? O jei jie nekvalifikuoti ir niekam nereikalingi, kaip jūs patys kalbate per kitą mėnulio fazę, tai ko jie skundžiasi, kad jiems darbo neduoda? „Nes mūsų verslas žmonių nevertina, neduoda jiems uždirbti, o nori prisivežti iš darbo jėgos iš trečiųjų šalių. O galėtų iš savų uždirbti žymiai daugiau.“
Tai verslininkai – kvaili? „Žinoma.“ Tai kaip jie, būdami kvaili, uždirba milijoninius pelnus? „Iš paprastų žmonių, nes jiems valdžia sudaro sąlygas ir nekuria įstatymų, kad žmonės galėtų uždirbti.“
Ir tuomet mes prieiname, neišvengiamai, prie mano pagrindinio klausimo, po kurio jau galima be baimės diagnozuoti. Tai kodėl per dvidešimt metų jūs, paprasti žmonės, neišsirenkate laisvoje šalyje laisvuose rinkimuose tokios valdžios, kurie jums tiktų?
„Tai kad niekas neleidžia laisvai išsirinkti. Nėra jokių laisvų rinkimų. Viskas už pinigus klastojama. Ir tikri kandidatai į sąrašus nepatenka.“ Tikrai? Klastojama? Kur? „Turiu tikrų faktų, tik negaliu viešai pasakoti, nes su manim susidoros.“
Ir čia, gerbiamieji mano skaitytojai, jau ir yra ta riba, ta drumzlina upė, persikėlimas per kurią nuneša mus į užribį, į tą baugią teritoriją, kur durys be rankenų, kur laikrodžiai sustoja ir vėjas blaško po kiemą, nutviekstą pilnaties, žaliu rašalu primargintus lapus su priešų sąrašais ir sudėtingomis diagramomis, paaiškinančiomis, kaip veikia Sąmokslas.
Kaip buvo Da Vinčio kodas ir Siono išminčių slaptieji protokolai, taip ir čia – Pilnaties Schema, kurioje dainose apdainuotas Paprastas Žmogus visuomet pralošia, nes jam kaulėta sąmokslo ranka nuolat numeta kortų kaladę be tūzų, o tamsos jėgos makabriškais balsais kvatojasi, kaukšėdamos aštriais dantimis.
Diskutuoti su tokiais žmonėmis yra ne tik didelė klaida, bet ir laiko gaišimas ir, svarbiausia, savo laiko atėmimas iš tų žmonių, su kuriais bendrauti verta, malonu ir naudinga. Todėl palinkėkime kliedintiesiems eiti savo keliu, murmant ir šnekantis su savimi, ir palinkėkime sau, kad mūsų keliai su jų keliais kuo rečiau susikirstų.
