Kauno I forte prieš ketverius metus kojos netekusiai mergaitei ir jos tėvams gruodžio pabaigoje paskirti Aukščiausiojo teismo priteisti beveik 300 tūkst. litų neturtinei žalai atlyginti.
Tačiau skaudi nelaimė Kauno fortų nepadarė saugesnių. Juose ir šią žiemą apstu pavojingų, beveik neapsaugotų drenažo šulinių, daubų, įgriuvų, į kurias galima įkristi, įlūžti, nuskęsti, susižaloti.
Kliūtys smalsuoliams – tik formalios ir nesunkiai įveikiamos. Perspėjantys užrašai – dingę, menkavertės grotos ir durys – išplėštos.
Tuo tarpu ne vieną dešimtį metų tvirtovės fortus tyrinėjantis architektas, dailininkas, buvęs paminklotvarkos specialistas Jonas Lukšė tvirtina, kad pavojų keliančias vietas įmanoma saugiai užsandarinti ar pridengti netgi minimaliomis lėšomis. Tereikia nevaldiško požiūrio į problemą.
„Patys fortai kaip visuma nėra pavojingi. Yra tam tikros vietos, kurios kelia pavojų. Jas ir reikia patikimai uždaryti“, – tvirtino fortų entuziastas.
Kad įsitikintume, kaip arti pavojus, pakako drauge su J.Lukše apsilankyti dviejose Kauno vietose.
Po kojomis – gilus šulinys
Aleksotas. Kai žengiame vos keletą žingsnių sniegu užverstu J.Bakanausko gatvės kelkraščiu, po kojomis staiga atsiveria šniokščiantis apie 3 metrų gylio šulinys.
Už keleto žingsnių – dar vienas, sniege kaip didelė bala atrodantis telkinys. Vaizdas – apgaulingas. Iš tiesų ten – dar vienas, apie 1,5 metro gylio atviras šulinys. Abi pavojingos vietos šalia buvusio carinio artilerijos sandėlio niekaip nepažymėtos ir stovi atviros jau keletą metų.
J.Lukšė pasakojo jau kaži kada parengęs projektą, kaip reikėtų šulinius uždengti. Rezultatas – kažkas kažką atsainiai pamūrijo, ir paliko.
Už spąstais virtusių šulinių atviromis durų angomis žiojintis kalvoje įrengtas artilerijos sandėlis – lengvai prieinamas, bet jis pavojingas nebent tiems, kurie po akliną jo tunelių tamsą sumanytų maklinėti be prožektoriaus, mat visą žemę viduje išrausę metalo ieškotojai.
Antroji vieta, kurioje apsilankėme, – taip pat Aleksote, Julijanavoje. Kauno II forte šį pavasarį įvyko nelaimė: įkritęs į 7 metrų gylio atvirą angą, per stebuklą liko gyvas 17 metų jonaviškis. Kauno J.Gruodžio konservatorijos pirmo kurso moksleiviui krytis į tamsią gilią šachtą baigėsi daugybiniais lūžiais ir smegenų sutrenkimu.
Užtvaros nesunkiai įveikiamos
Nors gerai žino Kauno fortų suplanavimą ir įrenginius, būtent šiame forte iš aukštai kristi teko ir J.Lukšei.
„Kaip man vėliau pasakojo, nuo didžiulių sužalojimų mane apsaugojo nebent angelas sargas – atsipirkau praskelta galva“, – prisiminė pašnekovas.
Po nelaimės pavasarį bene vienintelio II forto angas bandyta užsandarinti metalo grotomis. Tačiau – negrabiai ir atsainiai.
„Nežinau, kas taip sugalvojo. Grotos įdėtos ne ten, kur reikia, o kur reikia – jų nėra. Visiškas niekų darbas. Į patalpą, kurioje yra pavojingoji šachta, galima patekti tik pro ambrazūras. Būtent jos ir turėjo būti tvirčiausiai užblokuotos. Užuot tai padarius, įrengtos užtvaros, kurias lengvai įveiktų net vaikas“, – rodė specialistas.
Pavaikštinėję po apgriuvusio statinio vidų, įsitikinome, kad užtvaros, kurios turėjo saugoti nuo neprašytų svečių, ne vienoje vietoje sulankstytos arba visai išplėštos.
Tyko skirtingos grėsmės
Tokių pavojingų vietų, J.Lukšės žiniomis, esama visoje Kauno fortifikacinių įrenginių sistemoje, neatsižvelgiant į tai, kam šiuo metu statiniai priklauso – Kauno miesto savivaldybei ar Valstybės turto fondui (VTF). Dalis įrenginių, senų sandėlių vis dar bešeimininkiai.
Dauguma fortų yra gyvenamuosiuose kvartaluose, kuriuose jau užaugo kelinta karta vaikų, šmirinėjančių po apleistus įtvirtinimus.
Į kai kuriuos fortus žiemą vaikai traukia slidinėti ar važinėtis rogutėmis. Tuo tarpu sniegas slepia senus drenažų šulinius, daubas.
Kiekviename forte – savos grėsmės. Štai IV pavojingiausios – įgriuvusios, iš dalies užpiltos žemėmis tualetų angos. Saugesnis netapo ir I fortas, kuriame prieš ketverius metus atsitiktinis sprogimas sužalojo trečiaklasę vilnietę.
Vienintelis dalykas, kuris šį fortą šiek tiek saugo nuo neprašytų svečių, – vietos gyventojo laisvai paleisti šunys. Tačiau patekti į teritoriją galima ir kitais keliais.
Beje, I fortas pavojingiausias ne ten, kur įvyko nelaimė, o visai kitoje vietoje, kuri vieną kartą buvo apsaugota įspėjamąja juosta, kitą kartą – lentgaliu. Tačiau tokie ženklai kaipmat nuplėšiami.
Įspėjimai – tik prokurorams?
Pavojingais J.Lukšė įvardino ir V bei VIII fortus – pastarasis taip pat garsėja nelaimingais atsitikimais, kai nukenčia vaikai. Prieš keletą metų, vieno Seimo nario paprašytas, jis netgi parengė projektą, kuriame visas pavojingas vietas pažymėjo atskirame plane ir surašė, kokiomis priemonėmis jas būtų galima apsaugoti.
Nieko iki šiol nepadaryta. Gal fortų entuziasto pasiūlyti apsaugos būdai – sudėtingi ir brangūs?
Anaiptol – tvirtino pašnekovas. Jis siūlęs išsiversti su minimaliomis išlaidomis, bet pavojingas vietas užsandarinti itin tvirtai. Juk atvirus šulinius pridengti betoniniais dangčiais – ne taip jau brangu.
„VIII forte, o ir kitur, iki šiol yra vietų, į kurias įsmukęs vaikas pats neišliptų. Pastarąjį kartą, kai susižalojusio nepilnamečio kauniečio tėvai teisme siekė kompensacijos, savivaldybė skyrė lėšų įspėjamiesiems stendams. Tačiau jų kaipmat nebeliko.
Ar daroma tik tam, kad prokurorui pasakytume – štai, padarėme?“ – neslėpė kartėlio ilgametis Kauno fortų entuziastas.
J.Lukšė, surengęs ne vieną turistų ekskursiją po nepažintas Kauno fortų vietas, anaiptol nesiūlo fortų visiškai užverti. Kauno tvirtovė – unikalus miesto istorijos paminklas, reikėtų kaip tik skatinti visuomenę ja domėtis.
Nesuvokia problemos opumo?
„Dažniausiai nedaroma nieko, nes nežinoma. O sužinoma, kai įvyksta nelaimingas atsitikimas. Gal atsakingų institucijų tarnautojai negauna pakankamai informacijos ir nesuvokia problemos opumo?“ – svarstė specialistas.
Jei tvorą tverti per brangu, gal verta pasirūpinti natūraliomis užtvaromis? Antai tarpukariu, jei fortas būdavo apjuostas 5–6 metrų aukščio kontreskarpine siena, jos perimetrą tankiai apsodindavo gudobelėmis. Dygios šakos būdavo natūrali užtvara.
Be to, smalsuolius ir valkatas labiausiai traukia apleisti statiniai, kuriuose nevyksta jokia veikla. Tad veiklą fortų patalpose galima skatinti – leisti jas išsinuomoti lengvatinėmis sąlygomis, už simbolinį mokestį arba visai be jo.
J.Lukšė Kauno apylinkėse žino ne vieną sandėlį ar statinį, kuriuo domisi verslininkai. Tačiau kol kas Kaune ši problema nesprendžiama iš esmės, o prie kai kurių objektų dėl kebliai suformuotų gretimų sklypų nebeliko privažiavimo.
Fortams pirkėjų neatsirado
Vida Petrauskienė, Valstybės turto fondo turto valdymo specialistė:
„Valstybės turto fondas patikėjimo teise valdo 32 nekilnojamuosius daiktus, susijusius su Kauno tvirtovės fortifikaciniais įrenginiais. Juos Valstybės turto fondui perdavė Kauno miesto savivaldybė, kurios teikimu jie įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą.
Nekilnojamiesiems daiktams, esantiems adresu Gudobelių takas 4A, 9A, priskirti ir žemės sklypai.
Buvo skelbta šių objektų privatizavimo programa, tačiau neužsiregistravo nė vienas potencialus pirkėjas.
Didžiajai daliai nekilnojamojo turto objektų, susijusių su Kauno tvirtovės fortifikaciniais įrenginiais, Kauno miesto savivaldybė nėra priskyrusi žemės sklypų, todėl Turto fondas neturi galimybės parengti ir paskelbti šių objektų privatizavimo programų.
Turto fondas, atsižvelgdamas į finansavimo galimybes, stebi ir prižiūri šiuos objektus ir pagal jų būklės kitimą priima arba siūlo priimti atitinkamus sprendimus.“
