Tėvas Vladimiras per Kalėdas kviečia atsikratyti tuštybės

Tėvas Vladimiras Vilnių jau laiko savo gimtuoju miestu, nes čia subrendo kaip dvasininkas. Čia gimė jo vaikai. Iš bet kur jis į mūsų šalies sostinę sugrįžta kaip į namus. Todėl ir visas svarbiausias religines šventes pasitinka tik Vilniuje.

- Kaip daugelis tikinčiųjų, per šventines dienas su savo šeima stengiamės pamiršti kasdienius darbus. Per Kalėdas svarbu ne tuštybėmis ar dykinėjimu širdį pripildyti, o tokiais jausmais ar išgyvenimais, kurie nei žodžiais nusakomi, nei kokiu nors būdu išmatuojami.

Kaip Michailas Lomonosovas yra pasakęs: „Prastas tas matematikas, kuris siekia skriestuvu išmatuoti Dievo valią.“

Argi skriestuvu įmanoma išmatuoti meilę, mielaširdingumą, atjautą, neapykantą ir pyktį?

Turėčiau atvirai prisipažinti, nesugebu žodžiais išmatuoti to, ką mano širdis išgyvena prie Kalėdas. Tačiau jokiu būdu ne tai, kas šiuolaikiniu žargonu vadinama „popsu“.

Neseniai tuokiau jauną porą. Po santuokos paklausiau, kodėl jie nutarė tuoktis cerkvėje? Tų jaunų žmonių atsakymas mane nuliūdino. Pasirodo, jie tam ryžosi tik todėl, kad ir kiti taip elgiasi. Kitaip tariant, jiems santuoka Dievo akivaizdoje prilygsta tam šventiniam blizgesiui arba tuštybei, kuriems nežinia, kodėl ir dėl ko, prieš šventes šiais laikais pasiduoda daugybė žmonių.

Tokiems „blizgučiams“ mano širdyje tikrai nėra vietos. Man jų tiesiog nereikia.

Kita vertus, prieš kiekvienas Kalėdas protingi žmonės visada įvertina prabėgusius metus pagal dvasinių vertybių skalę - ko pasiekė, ar sugebėjo paminti savo puikybę ir atsiprašyti savo artimųjų bei žmonių, kurie dėl kokių nors priežasčių nepatinka. O jeigu nesugebėjo atsiprašyti, tai kodėl?

- Kaip jums atrodo, kodėl ne tik prieš Kalėdas, bet ir apskritai žmonėms taip dažnai sunku pripažinti klydus ir paprasčiausiai atsiprašyti? O daugelis iš viso net nesusimąsto, ką reiškia atsiprašyti?

- Nenorėčiau filosofuoti, todėl patarčiau atsiversti gyvenimo knygą - Evangeliją, suprantamą ir jaunam, ir senam.

Šventas Jonas evangelistas, cerkvės vadinamas Meilės apaštalu, yra pasakęs: „Pasaulis - nuodėmingas.“

Tačiau norėčiau pastebėti, kad dažnai žodį „nuodėmė“ suprantame neteisingai. Nuodėmė - ne kaltė prieš Dievą. Argi įmanoma iš jo ką nors atimti ir ką nors duoti?

Dievas yra Meilė ir jame net nėra šešėlio tamsos. Jei saulė šviečia, o aš apakęs ir jos nematau, tai juk neįmanoma pasakyti, kad saulės iš viso nėra. Tiesiog aš jos nematau.

Pagal pravoslavų tikėjimą nuodėmė - tai žaizda ar liga, dėl kurių tik aš pats kaltas. Dar geriau šį žodį paaiškina jo vertimas iš graikų kalbos - pro šalį, be tikslo, vienkartinis malonumas, o po to - nors ir tvanas.

Genialiai apie nuodėmę romane „Nusikaltimas ir bausmė“ pagrindinio herojaus Raskolnikovo lūpomis yra pasakęs Fiodoras Dostojevskis: „Ne tą senę utėlę užmušiau, o save ir Dievą savyje užmušiau.“

- Tačiau juk žmogus privalo nueiti ne menką gyvenimo kelio dalį, kol supranta, kas yra nuodėmė arba kaip sugebėti atsiprašyti.

- Žinoma. Todėl tam ir reikia gyvenimo patirties.

- Ar jums pačiam, nepaisant to, kad esate dvasininkas, prireikė daug laiko, kol supratote esąs nuodėmingas, kol suvokėte atsiprašymo prasmę?

- Gimiau ir užaugau sovietiniais laikais Magadane, kur gyveno daug tremtinių.

Iki 1990 m. tame krašte iš viso nebuvo cerkvių. Be to, aš buvau auklėjamas ne krikščioniškoje dvasioje.

Už namų sienų siautėjo nusikalstamo pasaulio grupuotės, o, sugriuvus geležinei sienai į Vakarus, staiga aš ir mano bendraamžiai pamatėme, kad yra ir narkotikų, ir prostitucija, ir homoseksualizmas, ir galimybė gyventi su moterimi susidėjus, tai imta vadinti civiline santuoka. Apskritai - sugriuvo visa anksčiau galiojusi moralinių vertybių sistema.

Link tikėjimo visai atsitiktinai mane pastūmėjo mama. Kartą pamačiau iš jos rankinės kyšančią Evangeliją ir paklausiau, negi ji „įkrito“ į tikėjimą?

Tada išgirdau labai išmintingą mamos atsakymą: „Volodia, jei to nesupranti, geriau patylėk.“

Tik daug vėliau supratau šių žodžių prasmę. Tačiau būtent jie mane pastūmėjo link tikėjimo. Tada man buvo dvidešimt. O Evangeliją pirmą kartą visai atsitiktinai paėmiau į rankas 1995 m., kai man sukako jau dvidešimt dveji.

Tačiau, kodėl turėčiau tapti tikinčiu, tada dar nesuvokiau. Kitaip tariant, neturėjau tam tvirto pagrindo, nors tėvai man buvo įskiepiję būtinas moralės normas. Tapęs dvasininku suvokiau, kad nuodėmės arba ydingas gyvenimo būdas gali sunaikinti ne tik mane patį, bet ir sužeisti mano artimuosius, o širdies tyrumas - išgydyti.

Dabar šventai tikiu, kad tokiu gyvenimo keliu pasukau tik dėl savo mamos maldų.

- Nemanau, kad ji apie tai svajojo. Tačiau, pirmiausia, mane auklėjo žmogumi. O ko daugiau reikia?

Tuo tarpu dabar už daugiau nei pusę savo bendraamžių ar bendraklasių aš meldžiuosi, nes jie jau senokai ne dėl objektyvių gyvenimo priežasčių iškeliavę Anapilin.

Bendraudama su jų motinomis mano mama, žinoma, džiaugiasi, kad aš - dvasininkas, kad turiu mylimą ir mylinčią žmoną, kad auginu keturis sveikus vaikus.

- Chabarovske studijavau geologiją. Baigus mokslus sunku buvo rasti darbą pagal specialybę, todėl dirbau vairuotoju ir vakarais vaikščiodavau į cerkvę. 1996 m. jos dvasininko paskatintas įstojau į Stavropolio dvasinę seminariją. Ją baigęs dar studijavau Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Buvusio Lietuvos ir Vilniaus metropolito Chrizostomo kvietimu 2001 m. atvykau su žmona Jelena dirbti į Vilnių.

- Ar jau laikote save vilniečiu, ar vienuolyno teritorijoje vis dar jaučiatės Rusijos atstovu?

- Vilniuje subrendau kaip dvasininkas, čia gimė visi mano vaikai. Todėl Vilnius mūsų šeimai dabar jau - tarsi gimtasis miestas.

Tam, kad gaučiau leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, išlaikiau ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos Konstitucijos egzaminą.

Kai kur nors išvažiuojame, grįždamas su jauduliu ir džiaugsmu visada galvoju: „Greičiau - namo!“

- Kuri Vilniaus vieta jums labiausiai patinka? Kur mėgstate pabūti vienas?

- Unikalesnio Žemės kampelio už Kuršių neriją nesu niekur matęs, o Vilnius mane žavi žaluma. Jis - nuostabus miestas. Tikras miestas.

Kai turime laisvo laiko, sėdame su šeima ant dviračių ir važiuojame tiesiog kur akys mato.

O vietų, kur Vilniuje man patinka pabūti vienam, žinoma yra. Tačiau nenorėčiau apie jas kalbėti. Tai - per daug intymu.