Buvęs Seimo narys G. Dalinkevičius virsta Vilniaus gidu

Profesionalus smuikininkas, dirigentas, dėstytojas, buvęs Kauno kamerinio orkestro steigėjas ir buvęs Seimo narys Gediminas Dalinkevičius nutarė imtis žemiškesnės veiklos – tapti Vilniaus miesto gidu.

Daugiau nuotraukų (1)

Birutė Vyšniauskaitė ("Sostinė")

Jan 12, 2013, 7:52 PM, atnaujinta Mar 13, 2018, 9:06 PM

G. Dalinkevičiui nė motais, kad šiemet stuktelės 67 metai. Jis nesuka galvos, kad tarp Vilniaus gidų bus vyriausias.

Atvirkščiai – kasdien uoliai ruošiasi paskaitoms, gilinasi į Lietuvos bei Vilniaus istoriją ir ekskursijas sostinėje ketina vesti net keturiomis kalbomis.

– Kas atsitiko, kad nutarėte tapti Vilniaus gidu? – pasiteiravo „Sostinė” G. Dalinkevičiaus.

– Nors gimiau Kaune, vilnietis esu jau beveik keturiasdešimt metų. Vilnius – tas miestas, kuriame įvyko daug reikšmingų mano gyvenimo įvykių: baigiau studijas, čia gimė ir užaugo visi mano vaikai, čia pradėjau ir savo politinę karjerą.

Praėjusį rudenį nepatekęs į Seimą, ramiai pasvarsčiau ir nutariau, jog būtų visai neblogai susisteminti savo žinias istorijos ir architektūros srityse, kad kokiu nors būdu galėčiau realizuoti jau turimą informaciją.

Kai namiškiams pranešiau, kad eisiu mokytis į gidams skirtus kursus, iš pradžių sulaukiau pasipriešinimo. Bet tokia reakcija manęs nesustabdė.

Kai neseniai, kaip tikras aukštosios mokyklos studentas, laikiau Lietuvos istorijos egzaminą ir gavau dešimtuką, pasijutau laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Anksčiau turėtos istorijos žinios dabar taip sugulė galvoje, kad išgirdęs kokį nors pasaulio istorijos faktą, tarkim, apie Borisą Godunovą Rusijoje ar karalių Liudviką XIV Prancūzijoje, iš karto galiu pasakyti, kas tuo metu darėsi Lietuvoje ar Vilniuje.

Be to, šios mano studijos privertė skaityti. Ir labai kryptingai bei tikslingai, nes žinau, kad ne šiaip sau imu knygą į rankas. Reikės vėl laikyti egzaminus.

– Tai nejaugi, būdamas politikas, neskaitėte knygų?

– Nenorėčiau girtis, tačiau, dirbdamas Seime, o vėliau tvarkydamas partinius reikalus buvau vienas iš retesnių politikų kompanijoje, kurie skaito nuolatos.

Kita vertus, būnant politiku kasdieniai įvykiai verčia į juos gilintis, gaudyti su jais susijusią informaciją. Kitaip tariant, gaišti laiką kimšdamas į galvą absoliučiai tuščią lektūrą.

– Ar dažnai tenka lankyti paskaitas?

– Ne, tik du kartus per savaitę. Tačiau ruošiuosi joms kiekvieną dieną.

Gaunu ne tik įdomių istorinių, bet ir geografijos žinių. Be to, ruošiuosi iki pavasario, kai jau gausiu gido licenciją, dar rimtai pasimokyti anglų bei italų kalbų, nes ketinu ekskursijas vesti ne tik lietuviškai ar rusiškai, bet ir angliškai, itališkai.

– Ar ne per didelę naštą sau ant pečių užsikrovėte?

– Esu iš tų žmonių, kurie suvokia, kad visas gyvenimas yra mokymasis ir paieškos.

Kokių nors atradimų nesitikiu, bet džiaugiuosi naujomis prasmingomis paieškomis mėginant susivokti ir suprasti pasaulį.

– Nesijaučiate nesmagiai, kad esate vyriausias tarp būsimų gidų?

– Priešingai. Kai vyko istorijos paskaitos apie sovietinį laikotarpį, buvau paprašytas nekomentuoti to, apie ką kalbėdavo dėstytoja.

Juk kiekvienas net labai kompetentingas istorikas turi savo požiūrį į vienus ar kitus istorijos faktus. O ką jau kalbėti apie kai kuriuos jaunus istorikus, kurie aiškiai fantazuoja, nes tiesiog nėra ragavę sovietinių laikų.

– Tai kokiais kriterijais vadovausitės, kai, gavęs gido licenciją, vedžiosite turistus po Vilnių?

– Įstatymu apibrėžta, kad „gidas atstovauja Lietuvos valstybei”. Tuo aš ir vadovausiuosi.

Atstovaudamas mūsų šaliai taip pat pasistengsiu, kad turistai džiaugtųsi, jog atvyko į Lietuvą ir pamatė jos sostinę.

– Tai gal Lietuvai jums bus lengviau ir įdomiau atstovauti būnant Vilniaus gidu, o ne Seimo nariu?

– Būsiu atviras – ir Seime savo pareigas atlikau garbingai. Niekas manęs neapkaltino kokiomis nors aferomis.

Į prabangias keliones valstybės sąskaita irgi nevažinėjau.

Tikiuosi, kad mano žinios iš politikos tikrai sudomins turistus. Juk ne kiekvienas gidas yra sukūręs partiją ir ją uždaręs.

O aš vedžiau ir steigiamąjį Naujosios sąjungos (socialliberalų) suvažiavimą, ir paskutinį, per kurį partija buvo uždaryta.

Jei rimtai, norėčiau būti toks gidas, kuris, pavedžiojęs turistus po mūsų sostinę, vakare apsivilktų fraką ir pakviestų juos pasiklausyti fantastiškos muzikos kokioje nors salėje ar bažnyčioje.

– Dėl to ir savo smuiką prisiminėte?

– Ne tik dėl to. Seniai rankos šaukėsi išsitraukti smuiką. Dabar kasdien groju po dvi tris valandas.

Praėjusią savaitę kartu su talentingu gitaristu, Vilniaus muzikos ir teatro akademijos studentu Simonu Bušma Lietuvos televizijoje įrašinėjome Niccolo Paganini sonatas.

Prie garso įrašų studijos mikrofono vėl stovėjau po keturiasdešimties metų pertraukos.

Buvo malonu, kai garso režisierius pagyrė, kad mano smuikas dar verkia.

– Į kokius Vilniaus istorijos dalykus gilinsitės vedžiodamas turistus po miestą?

– Man labai įdomi Lietuvos, kartu ir Vilniaus, bajorijos bei ponijos istorija.

Juk Ponų taryba turėjo didelę įtaką visiems Lietuvos didiesiems kunigaikščiams – Pacams, Sapiegoms, Radviloms.

– Ką jūs pats sau netikėtai atradote studijuodamas Vilniaus istoriją ir miesto lankytinas vietas?

– Pirmiausia tai, kad beveik tuo pat metu kaip ir Italijoje, XVI a., karalienės Bonos Sforzos pastangomis Vilniuje, dabar atstatomuose Valdovų rūmuose, veikė renesancinis teatras.

Tuo metu XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV skundėsi, kad Versalio rūmuose teatro dar nėra.

Kalbant apie lankytinas Vilniaus vietas, buvau labai maloniai nustebintas apsilankęs Pinigų muziejuje, apie kurį anksčiau beveik nieko nežinojau.

Praleidau ten kelias valandas ir sužinojau daugybę dalykų apie Lietuvoje galiojusius ir naudotus pinigus.

Vilniaus svečius iš kitų Lietuvos miestų būtinai nuvesiu į Teatro, muzikos ir kino muziejų. Ten nuolatos veikia įdomios ekspozicijos apie iškilius mūsų šalies kūrėjus.

– Kokia jums pati romantiškiausia Vilniaus vieta?

– Mano galva, Vilniuje daugiau vietų, menančių tragiškus mūsų šalies istorijos įvykius.

Romantizmo daugiausia, žinoma, karaliaus Žygimanto Augusto ir jo mylimos žmonos Barboros Radvilaitės gyvenimo istorijoje ir jos palaikų pargabenimo į Vilnių kelionėje.

Tačiau mes juk iki šiol nežinome, kur palaidota kunigaikštienė Birutė. O gal jos palaikai irgi kur nors Vilniuje ilsisi arba galbūt tarp Senųjų Trakų ir Vilniaus?

Kad ir kaip būtų keista, romantizmo galima aptikti ir nepaprastai įdomioje Vilniaus žydų istorijoje.

Mūsų sostinėje žydai yra palikę nuostabią savo kūrėjų puokštę. Ko verti vien tik čia gyvenusių garsiojo romanisto Romaino Gary ir genialiojo smuikininko Jashos Heifetzo likimai ir kūryba.

– Turistai skundžiasi, kad vasarą Vilniuje mažai įvairių renginių.

Gal, turėdamas ryšių tarp politikų ir valdžios atstovų, imsitės iniciatyvos, kad tų renginių atsirastų daugiau?

– Esu tikras, kad turėtų būti ir ekskursijų turas „Muzikinis Vilnius”.

Argi daug pasaulio miestų gali pasigirti turį tokį tėvynainį kaip J. Heifetzas?

Be to, manau, kad, inicijuojant renginių, galinčių sudominti turistus, organizavimą Vilniuje tiek vasarą, tiek kitais metų laikais daugiau turėtų bendradarbiauti Kultūros ir Ūkio ministerijos.

Priešingu atveju tas renginių žemėlapis bus labai skurdus.

– Girdėjau, kad kartais su kolega pagrojate Vilniaus restoranuose?

– Jeigu kas nors pakviečia kokia nors išskirtine proga, kodėl gi ne?

Po Trijų karalių šventės viename senamiesčio restorane Naujųjų metų proga buvo susirinkusi mano gidų kursų grupė ir mes kartu su S. Bušma pagrojome N. Paganini sonatas.

Po bendrų pamuzikavimų su šiuo jaunuoju atlikėju kartais susimąstau – gal ir gerai, kad nepatekau į Seimą. Jei dabar ten tektų dirbti, ko gero, nebūčiau susipažinęs su tokiu talentingu muzikantu.

Mes su Simonu ne tik grojame, bet ir padiskutuojame apie įvairius filosofus – nuo Aristotelio iki Arthuro Schopenhauerio.

Reta šiais laikais, kad dvidešimtmečiai jaunuoliai būtų taip apsiskaitę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?