Deja, pigaus popso užtvindytoje lietuviškos estrados scenoje unikaliam dainininkės balsui neatsirado erdvės. Praėjusių metų vasarą ji paskui šeimą, artimuosius išvyko į Airiją. Bet ir čia moteris atlieka patriotinę misiją: moko lietuvių emigrantų palikuonis gimtosios tėvų kalbos, bando įsitvirtinti emigrantų žiniasklaidoje.
Gyventi į Airiją E. Masytė persikėlė praėjusiais metais.
Jai skaudu, kad atsirado priekaištaujančių, esą ji išdavė idealus: neva apie tėvynę taip gražiai ir graudžiai dainavusi atlikėja paliko Lietuvą, laimės ieškoti išvyko į užsienį.
Tačiau niekas iš priekaštavusiųjų nepaklausė, ar legendine daina „Laisvė“ gintoje tėvynėje atlikėja sulaukė palaikymo sunkiu metu, supratimo.
Iširus santuokai, Eurika viena, beveik be paramos iš šalies, nuo mažų dienų augino sūnų Gelmį. Būdama iki labai sąžininga, tiesaus būdo nepritapo prie vartotojiškos lietuviškos estrados konjunktūros.
Airijoje jau buvo įleidęs šaknis jos brolis su šeima, motina. Šeštadienį portalo lrytas.lt kalbinta dainininkė teigė trūks plyš, anksčiau ar vėliau grįšianti į Lietuvą – jos „Laisvė“ širdies balsu nuolat primena apie laiką, kai sovietų tankus sustabdė ne tik minios ryžtas, bet ir ją įkvėpusi daina.
– Kodėl dingo Eurika Masytė? Lietuvos estradą užvaldė banalybės, mergužėlės, cypiančios „Daug vyrų myliu myliu...“ Kaip manote, kodėl jūsų neliko ten, kur tu turi būti: scenoje?
– Sudėtingas klausimas... lyg paklaustumėte, kodėl gimiau tokiu metu, kas parašė mano, kaip individo, konstituciją, kurios įstatymų pataisas pats kuri, pats svarstai ir balsuoji.
Visų „už“ ir „prieš“ balansas – asmens gyvenimo būdo bei sėkmės rezultatas. Tai priežasčių kamuolys.
- Kaip atsirado „Laisvė“? Kokiomis aplinkybėmis, kada ir kur pirmą kartą atlikote?
Ar dainuojant ir jus krėtė šiurpas, kaip ir klausančiuosius daug metų po to?
– Pirmą kartą šią dainą atlikau Kauno radijo gamyklos vokalinio instrumentinio ansamblio repeticijų kambaryje. 1988-siais, įsibėgėjus Atgimimo laikams. Šiurpulingo malonumo poveikis dainuojant juntamas visuomet, kai atlieki širdžiai artimą dainą ir, kol ji netampa nuvalkiota, rutinos dalimi.
– Kiek žinome, Airijoje bandote išlaikyti lietuvybę, tobulinate vietos lietuvių kalbos ir kultūros žinias?
– Dar tik pradedu. Lietuvių klube „International Family Club“ jau turėjau lietuvių kalbos pamokėles, kaip tik šiuo metu vyksta pokalbis dėl darbo lietuvių išeivijai skirtame laikraštyje.
Airijoje lietuvių vaikams tikrai reikia pagalbos: net žaisdami jie dažnai ima kalbėti angliškai. Kai kurie dešimtmečiai jau nebevartoja linksnių, netaria kai kurių priebalsių. Nors čia veikia ne viena lituanistinė mokyklėlė, tačiau jas lankančiųjų nėra labai daug.
Skaudesnis kitas dalykas: net Lietuvos televizijos kanalų diskusijų laidose (nekalbant apie komentarus interneto svetainėse) ryškios Lietuvos personos spjauna tiesiai į veidus tiems, kurie nerado vietos tėvynėje ir gyvenimą kuria ar ketina kurti užsienyje. Tokiems „patriotams“ galėčiau priminti patarlę: neatsižadėk... toliau patys žinote.
- Kaip sekasi jūsų sūnui Gelmiui? Gal jis iš motinos paveldėjo balsą ir eis jūsų pėdomis? – Ačiū Dievui, jis turi savo pėdas. Nors tikrai, jo balsas nepaprastas. Pasižymi ir muzikine klausa, kuria elektroninę muziką. Kai kurie jo kūriniai visai neprasti, nors šio žanro muziką vis tik vadinu „statybų aikštele“. Bet muzika jam tik pomėgis, nes galvoja apie tiksliųjų mokslų studijas.
– Ar dar išgirsime Euriką – ne tik jos „Laisvę“, bet ir „Tu išėjai“, „Bliuzas sūnui“ ir kitas dainas? Ar yra vilčių jas išgirsti atliekant naujai, gyvai? – Naujai, gyvai – vilčių yra. Tikiuosi.
