Ko gero, galima net teigti, kad pastangos ką nors nuveikti šioje srityje bent jau aktyvumu išsiskiria iš visos kitos kol kas gana sunkiai įsibėgėjančios A. Butkevičiaus komandos veiklos.
Tačiau tuo pat metu galima pažymėti, kad ne tik suderintos strategijos, bet ir suderinto viešo kalbėjimo šia tema nuo pat pradžių nematyti.
Štai praėjusią savaitę galėjome išgirsti ir išvysti net kelis skirtingus valdžios atstovų požiūrius į derybas su Rusija.
Energetikos ministerija įnirtingai laikosi pozicijos, kad derybas su „Gazprom” dėl mažesnių kainų Lietuvai verta kuo labiau slėpti nuo visuomenės.
Nei ministras J.Neverovičius, nei jo atstovai ne tik jau antrąkart nepaskelbė apie „Gazprom” viceprezidento A. Medvedevo atvykimą į Lietuvą.
Net kai šią informaciją išplatino iš savų šaltinių ją gavę žurnalistai, ministerija neskubėjo patvirtinti, kol to nepadarė premjeras A. Butkevičius.
Nors vien už bandymą derėtis su „Gazprom” – to niekaip nenorėjo imtis A.Kubiliaus Vyriausybė – naująją valdžią galima tik pagirti, toks slapukavimas yra ne vien keistas. Jis gali turėti neigiamos įtakos ir pačioms deryboms.
Viena vertus, slapukavimas nuolat skatina įvairiausius įtarimus ir suteikia puikią progą opozicijai pulti valdžią dėl pačių derybų – net ne dėl to, kad jos iš tiesų kryptų kokia nors Lietuvai nepalankia linkme.
O žinant, kad ieškoti sutarimo su Rusija nebus lengva, nervinga atmosfera pačioje Lietuvoje ar net būtinybė nuolat teisintis derybomis tikrai nepadės.
Kita vertus, bandymas neviešinti pačių derybų fakto iš esmės prilygsta sutikimui nuo pradžių žaisti pagal Rusijos pasiūlytas taisykles. Juk būtent Maskva, skirtingai negu įprasta demokratinėms visuomenėms, yra linkusi viską slėpti nuo žmonių.
Maža to, derybų slaptumą ji noriai panaudoja kaip spaudimo partneriams priemonę.
Regis, geriausiai tai supranta užsienio reikalų ministru tapęs patyręs diplomatas L.Linkevičius. Jis ne tik kiekviena proga visiems aiškina savo santykių su Rusija atnaujinimo viziją, bet ir stengiasi laikytis maksimalaus viešumo derybų su partneriais Rusijoje akivaizdoje.
Štai penktadienį Užsienio reikalų ministerija suskubo paskelbti viešą pranešimą, kad diplomatiniais kanalais dar tik derinamas L. Linkevičiaus susitikimas su Rusijos užsienio reikalų ministru S. Lavrovu.
O po susitikimo Lietuvos ministras skubėjo telefonu iš Miuncheno išsamiai papasakoti apie susitikimo turinį ir eigą.
Stebint tokį skirtingą naujosios Vyriausybės atstovų požiūrį į derybas su Rusija akys nejučia krypsta į šalies prezidentę, kuriai pagal Konstituciją iš esmės priklauso paskutinis žodis užsienio politikos srityje.
Tačiau atrodo, kad D. Grybauskaitė bet kokias derybas su Rusija vertina skeptiškai.
Nors jau anksčiau pareiškusi, kad nesipriešins A.Butkevičiaus Vyriausybės deklaruojamai santykių su Rusija „perkrovimo” politikai, jei ji neprieštaraus Lietuvos interesams, šalies vadovė šaltuką derybų su Rusija atžvilgiu rodo net viešai.
Praėjusią savaitę duodama interviu Danijos laikraščiui „Politiken” D.Grybauskaitė pareiškė, kad Lietuva pasirengusi atnaujinti santykius su Rusija, tačiau čia pat leido suprasti, kad daug iš to tikėtis neverta.
„Tai galime padaryti tik abipusės pagarbos pagrindu.
Pagarbaus požiūrio iš Rusijos pusės trūksta. Tai tarsi atotrūkis tarp vakarietiško ir rytietiško mąstymo”, – apibendrino D.Grybauskaitė.
Ginčytis su prezidente tarsi ir nėra ko, bet ar tikrai tokiais pareiškimais galima paskatinti santykių atnaujinimą, jei jam bent jau neprieštaraujama?
Klausimas, žinoma, retorinis. Tačiau Lietuvos valdžios atstovams vertėtų prisiminti, kad derybų su Rusija sėkmė daug priklausys ir nuo to, ar stipri, vieninga ir bendros strategijos besilaikanti šiose derybose bus pati Lietuva.