Aptikus sprogmenį pats svarbiausias dalykas yra surinkti informaciją ir nustatyti, nuo ko jis turi detonuoti. Tai gali būti patys įvairiausi veiksniai: užtaisas gali sprogti užvedus automobilio variklį, įjungus elektros apšvietimą, paveikus atotampą, paskambinus telefonu ar priklausyti nuo kitų, rečiau pasitaikančių, aplinkybių.
Veiksnių, dėl kurių gali detonuoti sprogmuo, gali būti galybė. Tai priklauso nuo nusikaltėlio fantazijos. O nuo išminuotojo kūrybiškumo priklauso, ar jam pavyksta sprogmens kūrėją pergudrauti.
Išminuotojui suvokus, kaip užtaisas pagamintas ir nuo kokių veiksnių jis detonuos, prasideda pagrindinis neutralizavimo procesas. Būdų nukenksminti sprogmenį yra įvairių.
Jei tik įmanoma, sprogmens arba įtartino daikto apžiūrėti, visuomet siunčiamas robotas. Tai trimis kameromis ir žnyplėmis ginkluota vikšrinė transporto priemonė, kurią specialistas per atstumą valdo radijo bangomis. Šio prietaiso pagalba galima per kameras apžiūrėti sprogmenį, jį pajudinti arba atidaryti dėžę, kurioje jis gali būti slepiamas.
Kartais, dėl nepalankių sąlygų robotas negali būti panaudotas. Tokias atvejais apžiūrėti užtaisą ir jį neutralizuoti eina išminuotojas.
Per operaciją netenka kelių kilogramų
Išminuotojas yra aprengiamas specialiu, keliasdešimt kilogramų sveriančiu, kostiumu. Ši apranga, skirtingai, nei mano daugelis žmonių, neapsaugo išminuotojo nuo rimtų sužalojimų ar mirties. Kaip juokauja patys specialistai – jis tik padeda išminuotoją palaidoti vientisą, o ne sudraskytą į gabalus. Beje, plaštakos tokiame kostiume yra visiškai neapsaugotos. Mūvėdamas šarvuotas pirštines išminuotojas negalėtų preciziškai tiksliai atlikti savo veiksmų.
Kostiumo viduje, greta šarvų apsaugančių nuo skelvedrų, yra sumontuoti elektroniniai prietaisai: šalmo antveidžio ventiliacija, apšvietimas, radijo ryšys ir kitos priemonės padedančios išminuotojui saugiai, ir kiek įmanoma patogiau, atlikti savo darbą.
Kostiumas sveria kelias dešimtis kilogramų. Savo jėgomis išminuotojas jo apsivilkti negali. Jam padeda kolegos – sujungia reikiamus laidus, padeda užveržti diržus ir sprendžia kitas galinčias iškilti problemas.
Dėvint tokį kostiumą sunku dirbti ilgiau nei dvidešimt minučių. Ne tik dėl šarvuoto kostiumo svorio. Karštuoju laikotarpiu išminuotojas kenčia didelį karštį ir dehidrataciją. „Aro“ išminuotojai atliko eksperimentą – pasisvėrė prieš išminavimą ir po jo. Paaiškėjo, kad per vieną išminavimo operaciją netenkama kelių kilogramų.
Šie kilogramai – ne sporto metu pašalinti riebalai. Tai vanduo, kuris išgarinamas dėl didelės temperatūros organizmo viduje. Kitaip tariant, išminuotojas dėvėdamas tokį kostiumą išprakaituoja kelis litrus skysčių.
Jeigu per kelias dešimtis minučių nepavyksta neutralizuoti sprogmens – išminuotojai keičiasi ir toliau darbą tęsia porininkas.
Vandens patranka prieš savadarbę bombą
Idealiu neutralizavimu vadinamas toks, kai sprogmuo saugiai išardomas ir jau nebegali detonuoti. Šiuo atveju išlieka daugiausia įkalčių tyrimą atliekantiems ekspertams. Tačiau tai saugiai atlikti pavyksta ne visada.
Jeigu užtaiso nepavyksta saugiai nukenksminti, jis būna susprogdinamas vietoje. Sprogimas, šiuo atveju, būna kiek kitoks, nei įsivaizduoja eiliniai žmonės. Tai vadinama kontroliuojamu sprogimu.
Dažniausiai stiprią vandens srovę į pavojingą užtaisą šauna robotas, taip jį sudraskydamas į atskiras detales, tačiau jame esantis parakas, plastitas ar kita pavojinga medžiaga nesprogsta.
Kartais, kai negalima panaudoti vandens patrankos, yra naudojami sprogmenys. Tuomet jų sprogimo banga „išardo“ sprogstamąjį užtaisą. Tokiose situacijose stengiamasi užtikrinti pačių išminuotojų, aplinkinių žmonių ir turto saugumą.
Nei vienas iš šių būdų nėra universalus priešnuodis nuo visų sprogstamųjų užtaisų. Kartais naudojant šiuos metodus, vis dėlto, gali įvykti užtaiso sprogimas.
Stebina žmonių neatsargumas
„Aro“ išminuotojus dažnai stebina aplaidžiai ir nesaugiai su sprogmenimis besielgiantys žmonės. Aptikę karo laikų ar kitą sprogmenį parsineša jį namo, atneša į policiją, o kartais net bando patys „išminuoti“.
Žemėje dešimtmečius išgulėjęs sprogmuo tampa labai pavojingas, nes sudyla ir surudija jo detalės. Nuo menkiausio judesio jis gali detonuoti ir susprogti. Tokių atvejų yra pasitaikę ne vienas – beveik kasmet Lietuvoje žūsta po žmogų, kuris neatsargiai elgiasi su sprogmenimis.
Policijos sprogmenų specialistai pabrėžia, kad kilus nors mažiausiam įtarimui geriau paskambinti policijai ir pranešti apie įtartina daiktą, nei pačiam jį apžiūrinėti ar bijoti trukdyti pareigūnus.
Žmonės kartais bijo skambinti, kad nebūtų apkaltinti melagingu pranešimu. Melagingas pranešimas yra tyčinė apgavystė. Jeigu gyventojai sprogmenis sumaišo su metaliniais plūdurais, automobilių detalėmis, aklėmis ir kitomis technikos dalimis, tai nėra melagingas pranešimas. Kartą išminuotojai buvo iškviesti, kai gyventojas savo kieme aptiko granatos formos kvepalų buteliuką. Eilinis gyventojas nėra specialistas ir negali nustatyti ar tai pavojingas sprogmuo, ar nekalta automobilio detalė.
Kaip sako išminuotojai – geriau atvykti prie metalo gabalo, palaikyto sprogmeniu, nei dirbti po tikros minos sprogimo kartu su morgo darbuotojais.
Tiksinti bomba – namų gamybos sprogmenys
Kaip pastebi „Aro“ sprogmenų specialistai – viena aktualiausių šių dienų problemų, susijusių su sprogmenimis, yra namų gamybos užtaisai. Sprogmenų gamybos instrukcijas nesunkiai galima aptikti internete. Anglų, rusų, net ir lietuvių kalba parašyti sprogmenų gamybos vadovėliai yra atviri bet kam.
Breivikas, Norvegijoje nužudęs dešimtis žmonių, taip pat susprogdino namų gamybos bombą iš parankinių priemonių.
Internete galima aptikti lietuviškų vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti sprogdinami galingi savadarbiai sprogmenys. Kai kurie jų – netgi kultūros paveldo objektuose. Nesunkiai interneto forumuose galima aptikti skelbimų, kad už vieną ar kitą sumą gali pagaminti sprogmenį. Kai kurie skelbimai senesni, kiti naujesni, tačiau – visiems prienami.
Išminuotojai stebisi, kai sulaikius tokius asmenis neretai pasipila skundai policijos atžvilgiu, kad ji persekioja ne tuos žmones. Tai būna jaunimas, dažniausiai studijuojantis chemiją ir bandantis save realizuoti atlikdamas cheminius eksperimentus su sprogstamosiomis medžiagomis.
Tokie „išradėjai“ pradeda savo „karjerą“ nuo pačių paprasčiausių fejerverkų. Vėliau, vedami smalsumo gamina vis didesnius ir pavojingesnius užtaisus, kurie gali susprogdinti tvartus, pašiūres, stulpus ar kitus objektus ir visiškai nesunkiai gali būti panaudoti žalojimui ar žudymui.
Neretai tokie „specialistai“ patys stipriai susižaloja gamindami sprogmenis. Instrukcijos pateikiamos internete neretai būna klaidingos – nurodyti netikslūs skaičiai, kiekiai, medžiagų tipai. Šios, dažnai tyčia pateiktos, klaidos gali sukelti sprogimą dar gamybos procese arba nekontroliuojamai sprogti laikant tokį savadarbį sprogmenį namuose.
Aptikę įtartiną daiktą nedarykite kvailysčių ir nevaidinkite didvyrių
„Aro“ sprogmenų specialistai perspėja, jog aptikus daiktą nevalia elgtis neapgalvotai. Pirmasis patarimas – nelieskite įtartino daikto ar sprogmens. Kol neliesite – sprogimo tikimybė bus minimali. Atsitraukite nuo galimai pavojingo užtaiso saugiu atstumu. Yra sakoma: „jei tu matai bombą - bomba mato tave“, todėl reikia pasitraukti kuo toliau ir pasislėpti už sienos ar pastato. Atkreipkite dėmesį ar virš jūsų galvos nėra langų – įvykus sprogimui dūžtančių langų šukės gali jus sužeisti.
Praneškite apie įtartiną daiktą policijai. Nurodykite tikslią jo buvimo vietą ir būtinai sulaukite pareigūnų, kad galėtumėte parodyti kur yra sprogmuo. Belaukdami pasistenkite, kad niekas nesiartintų prie įtariamo sprogmens. Saugus atstumas priklauso nuo įvairių aplinkybių, tačiau išminuotojai žmones dažniausiai evakuoja maždaug 150 metrų spindulių.
