Lietuvoje pasikeitus valdžiai Lenkija skelbia, kad tikisi geresnių santykių. Kita vertus, ultimatyviu tonu su Vilniumi mėgstantis kalbėti Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis pareiškė, kad baiminasi netikros aušros santykiuose su Lietuva.
Apie pagyvėjusį šalių dialogą byloja ir įvyksiantis L. Linkevičiaus susitikimas su R. Sikorskiu, ir po kelių dienų numatytas premjero A. Butkevičiaus vizitas į Varšuvą, ir Lenkijos prezidento B. Komorowskio pažadas atvykti į Vasario 16-osios minėjimą.
Nuo ankstesnio šalies vadovo V. Adamkaus laikų Vasario 16-osios proga Lenkijos vadovai lankydavosi Vilniuje, bet prezidentei D. Grybauskaitei pernai atsisakius vykti į Lenkijos nepriklausomybės dienos minėjimą buvo galima laukti panašaus atsako ir iš lenkų.
Jau vien tai, kad Varšuva nusprendė pamiršti D. Grybauskaitės demaršą, yra ženklas, jog ir Lenkija pavargo nuo dvišalių santykių įtampos.
Varšuva skelbia, kad nori padėti Lietuvai pirmininkauti ES ir geriau parengti ES bei Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje. Tačiau neslepiama, kad dvišalių santykių ateitį lems tai, kaip Lietuvai seksis spręsti lenkų tautinės mažumos problemas.
Antai prieš pat L. Linkevičiaus vizitą Vilniaus apygardos teismas įpareigojo Šalčininkų savivaldybę nukabinti lenkiškas gatvių pavadinimų lenteles.
Vietovardžiai, kaip ir pavardžių rašyba pasuose, jau tapo lietuvių ir lenkų nesusikalbėjimo simboliu. Dar V. Adamkus ne kartą buvo žadėjęs Lenkijos vadovams, kad šios problemos bus išspręstos taip, kaip įprasta ES.
Bet vežimas nė iš vietos. Tiesa, jau leidžiama lenkų pavardes ne pirmajame paso puslapyje rašyti ir lenkiškai, bet jų tai netenkina. Dvikalbius gatvių pavadinimus teismai jau porą metų skelbia neteisėtais, bet lenkų politikų valdomos Vilniaus krašto savivaldybės jų nenukabina.
Teismai privalo vadovautis įstatymais, o jie numato, kad Lietuvoje vietovardžiai gali būti rašomi tik lietuvių kalba. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ši Lietuvoje įtvirtinta teisės norma prieštarauja ES įprastam teisiniam reguliavimui ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai.
Beveik visur ES įprasta gausiai tautinių mažumų gyvenamose vietose leisti rašyti vietovardžius ir jų kalba, tik labai skiriasi reikalavimai, kokią gyventojų dalį turi sudaryti kitataučiai.
Vokietijoje ir Danijoje pakanka, kad tautinė mažuma sudarytų vos 4 proc. gyventojų, Suomijoje reikia 8 procentų, Čekijoje ir Austrijoje – 10 procentų. O šiemet į ES įstosiančioje Kroatijoje ši kartelė pakelta iki 30 procentų.
Lietuvai bene aktualiausias Lenkijos pavyzdys – čia vietovardžius tautinių mažumų kalbomis galima rašyti, jei jų gyvena ne mažiau kaip 20 procentų.
Anksčiau ar vėliau ir Lietuvai teks įteisinti vietovardžių rašymą tautinių mažumų kalbomis, nes ji liktų vienintelė to dar nepadariusi ES valstybė.
Vakar L. Linkevičius pareiškė, kad tiek sprendžiant dvikalbių pavadinimų lentelių, tiek lenkiškų pavardžių rašybos problemas yra erdvės kompromisui nedarant žalos tautos orumui.
Naujosios Vyriausybės programoje numatyta priimti Tautinių mažumų įstatymą, kuris turėtų įteisinti lenkų gausiai gyvenamose savivaldybėse vietovardžių rašymą lenkiškai.
Neoficialiai kalbama, kad bus siūloma leisti vietovardžius rašyti ir nevalstybine kalba, kai 25 proc. gyventojų savivaldybėje sudaro tautinės mažumos atstovai. Į valdančiąją koaliciją įeinanti Lenkų rinkimų akcija nori, kad ši norma būtų tokia pati kaip ir Lenkijoje – 20 procentų.
Didelio praktinio skirtumo čia nėra – ir vienu, ir kitu atveju lenkiški pavadinimai galėtų atsirasti Vilniaus, Trakų, Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose. Pačiame Vilniaus mieste lenkai sudaro apie 18 procentų.
Vis dėlto ir šiai Vyriausybei politiniu požiūriu nebus lengvas darbas priimti lenkų tautinės mažumos reikalavimus tenkinančias, santykius su Varšuva turinčias pagerinti įstatymų pataisas.
Šalies energetiniam saugumui būtinos dujų ir elektros jungtys su Lenkija, labai svarbūs susisiekimo projektai „Rail Baltica” bei „Via Baltica”, dvišalės prekybos apyvarta viršija 13 mlrd. litų.
Ūkis ūkiu, bet tautiniai santykiai yra itin jautri sritis. Jie kelia daug aistrų ne vien Lietuvoje.
Antai Čekijai priklausančioje Silezijos dalyje įteisinti lenkiški vietovardžių pavadinimai tepliojami, per karą su serbais sugriauto Kroatijos Vukovaro gyventojai žada kone kautis, kad jų mieste neatsirastų serbiškų užrašų.
Lietuviai jau nuo XX amžiaus nelinkę itin pasitikėti lenkais. Šiandien dalis lietuvių baiminasi, kad, patenkinus lenkų reikalavimus dėl pavardžių ir vietovardžių rašybos, jie tuo neapsiribos ir reikalaus vis daugiau. Gal net Lietuvą suskaldyti galinčios autonomijos Vilniaus regione?
Vis dėlto bendrą ateitį ES kuriantiems kaimynams reikės rasti abi tautas tenkinantį ir jų orumo nepažeidžiantį kompromisą.