Lyg iš žiemos letargo pabudę tautiečiai ėmė klausinėti, kas gi ta D. Grybauskaitė, iš kur ji tokia šalta, viską apskaičiuojanti ir negailestinga atsirado, tarsi ji nebūtų tų pačių piliečių išrinkta laisvuose rinkimuose triuškinančia balsų dauguma 2009 metais.
Kur tuomet buvo tie smalsučiai ir ką tuo metu rūkė tauta, nekreipusi į perspėjimus didelio dėmesio? Juk ir tuomet buvo aišku, kad kandidatė į prezidentus – ne tipiška, tradicinė lietuvė moteris, ypač tarp jos bendraamžių.
Užpildyti D. Grybauskaitės biografijos spragas paliksiu tiriamosios žurnalistikos specialistams. Jie, beje, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, turi teisę (žurnalistai – ir profesinę pareigą) aplankyti archyvus, apklausti visus, kas tik nori su jais kalbėtis ir kelti malonius bei nemalonius klausimus.
Viskas, kas nuslėpta, bus surasta. Anksčiau ar vėliau. Lietuva – maža šalis, o mūsų žiniasklaida – viena laisviausių pasaulyje. Jei D. Grybauskaitė iš tiesų yra, kaip kad ją piešia jos kritikai, ne tik nemaloni, šalta ir bejausmė asmenybė, bet ir kokių nors nusikaltimų prieš Lietuvą nepriklausomybės išvakarėse padariusi kolaborantė, tai vieną dieną vis tiek išaiškės. Jos munduras bus suterštas visiems laikams, o vietoj garbingos vietos šalies istorijoje teks pasitraukti į jos paraštes.
Kol kvalifikuoti žmonės daro savo darbą, tegul man bus leista į šį skandalą pasižiūrėti iš šalies, nedarant jokių skubotų išvadų. Iš karto sakau, kad D. Grybauskaitei nejaučiu išskirtinių simpatijų, visų pirma, dėl nesėkmę patyrusios jos užsienio politikos.
Tačiau visuomet jautriai reaguoju į atvirą ir metodišką seksizmą, apie kurį, kažkodėl, šioje istorijoje patogiai nutylima.
Keistai atrodo melodramatiškai galvas kraipantys nustebusieji: tik pamanykit, politikė pagražino ir selektyviai suredagavo savo biografiją! Tarsi joks politikas prieš tai nebūtų pasirūpinęs, kad jo biografijoje atsispindėtų tik teigiami faktai, o paklaustas apie ne tokius malonius savo gyvenimo momentus, staiga prarastų atmintį?
Vis dėlto, kai kalbama apie D. Grybauskaitę, šis aspektas pateikiamas taip, tarsi ji būtų pirmas žmogus pasaulio politikoje, kuriam rūpi jo reitingai ir oficialus, viešųjų ryšių specialistų pastangomis paramstytas ir papudruotas, įvaizdis.
Atvirai prisipažinęs, kad politikoje susimovė, kad ketveri metai buvo tarsi tarnyba kariuomenėje ar prievartinė tremtis, pramogų pasaulio veikėjas ir pagarsėjęs mizoginas A. Valinskas minėtoje „Paskutinės instancijos“ laidoje suokė: „Sunkiausia ieškoti motyvų moterų priimamuose emociniuose sprendimuose.“ Prieš tai prezidentę buvęs Seimo pirmininkas yra tiesiai šviesiai išvadinęs „įžeista boba“ bei kitomis šio epiteto variacijomis.
Tokie pareiškimai nedera buvusiam aukštam pareigūnui (kaip žinia, apie savo posto reikšmingumą A. Valinskas visuomet paslaugiai primindavo kam nors išdrįsusiam apie tai pamiršti). Nedera netgi ir pramogų verslo atstovui. Kiek labiau moterų teisių srityje pažengusioje šalyje už tokius pasisakymus A. Valinskas susilauktų viešo pasmerkimo, o gal net ir jo laidų boikoto.
Dar įdomiau, kad ne viename pokalbyje, taip pat ir su „Paskutinės instancijos“ laidos vedėja, A. Valinskas skundėsi D. Grybauskaitės užsispyrimu, kovingu būdu ir netgi jų nesantaiką prilygino dalgio ir akmens susikirtimui. Argi tai – ne chrestomatinio seksizmo pavyzdys?
A. Valinskui, kaip vyrui, agresyvus elgesys, karštas savo nuomonės gynimas ir dažnai tiesiog netaktiškas elgesys yra atleistinas (netgi pageidautinas), o tuo tarpu tokiomis pat savybėmis pasižyminti D. Grybauskaitė tėra emocijomis besivadovaujanti „boba“.
Kalbant apie asmenines D. Grybauskaitės savybes, kurias jai nuolat prikiša jos kritikai – prezidentė yra būtent tokia, kokios Lietuva ir nusipelnė. Nes prezidentė – tai Lietuva. Vis dar besikratanti sovietinių manierizmų, vis dar kamuojama nevisavertiškumo kompleksų, be humoro jausmo, peršokusi nuo pataikavimo vienam biurokratiniam aparatui (Sovietų Sąjunga) prie kito (Europos Sąjunga).
Taip, jei palyginsime Lietuvos prezidentūros puslapyje skelbiamas nuotraukas su JAV Baltųjų rūmų fotogalerija, teks gerokai nusivilti. JAV prezidentas B. Obama – tradiciškai vadinamas galingiausiu pasaulio lyderiu – atrodo žmogiškas ir savas.
Baltieji rūmai nuolat viešina nuotraukas, kuriose jis smaginasi su savo patarėjų vaikais, juodaodžio berniuko paprašytas pasilenkia ir leidžia pačiupinėti savo plaukus; žiūri krepšinio rungtynes, žaidžia golfą su draugais ir t. t. Dalis to, žinoma, yra viešųjų ryšių triukai, tačiau neabejotina, kad B. Obama nesigėdija minkštesnės, kasdieniškos savo asmenybės pusės.
Nieko panašaus Lietuvos prezidentūros internetinėje svetainėje nerasime. Jei D. Grybauskaitė ir bendrauja su vaikais, tai kaip dirbtinai besišypsanti ledinė teta. Arba primena jiems, kad prie jos durų atėję pareigūnai dreba iš baimės.
Iš dalies toks elgesys – asmeninės žmogaus savybės. Iš dalies – netgi tautinio mentaliteto bruožai, ryškūs daugelio lietuvių elgesyje.
Kita vertus, Lietuvos viešajame gyvenime vis dar labai daug atviro ir žiauraus seksizmo, todėl nenuostabu, kad moteris lyderė yra verčiama įrodinėti savo kietumą, sugebėjimą priimti griežtus sprendimus ir slopinti bet ką, kas gali būti interpretuota kaip silpnumo išraiška.
Ironiška, kad netgi D. Grybauskaitės dalykiškumas ir užsispyrimas nurašomas „bobiškumui“. Susidūrus su tuo, atšiaurioje sovietinės biurokratijos ir mokslų kalvės aplinkoje bei Briuselio koridoriuose užsigrūdinusiai politikei nelieka nieko kito, kaip tęsti tai, ką pradėjo, ir tikėtis, kad istorija ją išteisins.
