B. Vėsaitė ir jos komanda nesėdėjo rankų sudėję: mokydamiesi iš geriausių, „suriktavojo“ sąrašą – nuo kulinarių iki buvusios finansų ministrės – ir iškvietė (atsiprašau – pakvietė) pasišnekėti vadinamuosius blogerius, kurie internetuose rašo ir juokus skaldo. Kvietimo stilius buvo kiek iš aukšto, kaip kokius mokinius ekskursijai į konditerijos fabriką, bet, na, gal tokie įpročiai. Gal kitiems taip patinka.
Aš visuomet sakiau, kad nesu joks blogeris nei tinklaraštininkas, ir kad nėra žiniasklaidoje tokio dalyko, kaip tinklaraštininkas. Arba esi viešai publikuojamas ir skaitomas autorius, arba ne, o tinklaraštis yra tik konkreti internetinio pateikimo forma. Mes juk neskirstom knygų autorių pagal tai, kas kaip rašo: šratinuku, rašomąja mašinėle, ar kompiuteriu.
Tačiau kai kas tikrai įsikalbėjo ir įtikėjo tinklaraštyste: jie suprato tai kaip veiklos rūšį, misiją ar net padėtį visuomenėje.
Daugelis (ir jų vardų neminėsiu, nes daugelis yra asmeniniai bičiuliai ar šiaip pažįstami, tegu juos lydi sėkmė jų darbuose), deja, iš tikrųjų ėmė save rimtai įsivaizduoti: jie įsivaizdavo ne šiaip rašantys, o prijungti prie kažkokio labai elitinio įtakos klubo, kur dabar jie valdys visuomenę vien todėl, kad yra internetinio teksto dievai ir valdovai.
Ministrei ir jos komandai pasirodė kitaip: tie, kas nuėjo į svarstymą (atsiprašau – susitikimą), iš ten išlindo lyg šilkiniai, ir vienas per kitą murkė, kokia ministrė jiems pasirodė maloni, kaip naudinga buvo susitikti su ministre ir visiems dabar bus smarkiai geriau.
Trūko dar kolektyvinės nuotraukos ir apsikeitimo dovanomis. Tiesa, ne visai: kai kas visiškai netyčia dar ir pareigas gavo ministerijoje. Ne patys tinklaraštininkai, tik artimi šeimos nariai. Bet tai galimai yra sutapimas.
Kompromisų nežinantys interneto vikingai po susitikimo su ministre pragydo taip saldžiai, kad buvo miela žiūrėti.
Taip, kaip miela žiūrėti į barzdotą ir tatuiruotėmis išsipuošusį rokerį su auskarais nosyje ir antakiuose, dvidešimt metų neišsiblaiviusį ir uosčiusį miltelius kilogramais - jis, suvystytas naujos žmonos, dabar sode gamina nealkoholinį limonadą, šeštadieniais šienauja pievelę aplink namą, sekmadieniais eina į bažnyčią, darže augina nebe kanapes, o organinius moliūgus ir kasdien su šypsena keičia kūdikėliui sauskelnes.
Taip ir kai kuriems „tinklaraštininkams“ dabar bus kebloka su įvaizdžiu: visi žinos, kad jei kas, pakanka pakviesti į šiltą valdžios kabinetą ir padalinti cukrinių gaidelių, ims ir dėkos.
Bet užtat ministrė įvaizdį susitvarkė. Ir kitiems parodė: kai yra noro, būdai atsiras.
Manęs klausiate: ei, Užkalni, o pats juk nebuvai ten, nors ir buvai kviestas, ką čia aiškini? Žinote, man nebūtina pasidaryti lyties keitimo operacijos, kad galėčiau apie tai parašyti. Man nereikia įstoti į „Drąsos kelio“ partiją, kad turėčiau apie ją savo nuomonę.
Galbūt todėl, kad esu jau nebe jaunas ir galimai įžvalgus, gana gerai atskiriu, kur yra naujienos, o kur iš tavęs paties, jei nebūsi budrus, padarys naujieną kiti. Ir tai yra geriausia šio linksmo epizodo pamoka.
