Netgi didžiausias blogis turi savyje racionalumo krislą. Tam tikrą pateisinimą ar bent jau paaiškinimą. O gal netgi egzistuoja aplinkybės ir sąlygos, kuomet tai galėtų būti laikoma gėriu. Tačiau visų tų dalykų išvardijimas, įsigilinimas ir atskleidimas nereiškia išteisinimo. Nepaisant to, reiškia labai daug.
Kai kurie XX a. vidurio socialiniai teoretikai galbūt tai būtų pavadinę negatyviąja dialektika. O išmanieji šių dienų masinės komunikacijos kanalų gyventojai vadina paprasčiau – provokacija.
Bet kuriuo atveju aišku, kad einant šiuo keliu, neįmanoma pasiekti jokios tiesos. Ir kaip tik todėl šis kelias yra teisingiausias. Nes tiesa yra tai, į ką baksnojant galima reikalauti paklusnumo. Valdyti. Siekti naudos.
Kai gini blogį ir netiesą (tikruosius, atvirus – ne užsimaskavusius „vilkus avinėlių kailiuose“), tu paneigi gėrį ir tiesą. Bet į jų vietą nepasiūlai jokio naujo gėrio ir tiesos – jokio naujo stabo, kurio vardu galima reikalauti ir nurodinėti. Tavo ginama alternatyva taip akivaizdžiai bloga ir neteisinga, kad niekaip negalėtų būti pastatyta į to stabo vietą, nesusipykus su sveiku protu.
Kas tuomet laimima, einant netiesos keliu? Auditorijos susierzinimas. Pyktis. Apmaudas pamačius, kad tiesa ne tokia jau ir teisinga, gėris ne toks ir geras, o jiems priešingi dalykai ne tokie jau neteisingi ir blogi.
Nesusitaikymas. Ginčas. Diskusija.
Argumentai. Mąstymas. Retkarčiais. Būtent dėl tų „retkarčiais“ verta stengtis.
Paprastai liekama prie savo tiesos, o kartais ji šiek tiek pakoreguojama. Tačiau bet kuriuo atveju po šalto provokacijos dušo, jeigu retorika pasirenkama sėkmingai ir jis pataiko į savo taikinį, ta tiesa jau būna kiek kitokia. Permąstyta, kritiškai įvertinta. Ne tokia fanatiška. Ir dėl to stipresnė.
Provokacija – tai šansas pasirinkti tai, kuo tiki, sąmoningai. Kad suspindėtų žvaigždės, tamsa būtina.
