Prokuratūra taip pat teigia, kad „ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų priežastinį ryšį tarp Lietuvos respublikos piliečio ar kito nuolat Lietuvoje gyvenančio asmens veiksmų ir V. Pociūno mirties“. O juk didžioji dalis straipsnių ir net politikų pasisakymų ir buvo skirti V. Pociūno žūtį vaizduoti kaip kerštą už jo ketinimus atskleisti Lietuvos įvairių institucijų pareigūnų nusikaltimus. Prokuratūra pasielgė drąsiai ir šioms spekuliacijoms padėjo tašką.
Žinoma, dar gali būti gudrių biurokratinių teisinių sprendimų ir netgi bandymų pradėti trečią tyrimų ratą, bet mąstantiems žmonėms esmė jau aiški – tai tragiška, tačiau atsitiktinė mirtis. Kad ir koks būtų sujauktas dabartinis pasaulis, nusikaltimo motyvas lieka dar svarbiausiu tyrimo argumentu. O tokio nerasta. Galima nusipaišyti ant sienos duris ir bandyti jas atidaryti, bet tai - jau kita istorija.
Ir vis dėlto kyla esminis klausimas: kam buvo reikalingas šešerius metus trukęs grupės žmonių iš VSD vadovybės, užsienio reikalų ministerijos, V. Adamkaus laikotarpio prezidentūros niekinimas ir įžeidinėjimas, o pagaliau ir pačios VSD menkinimas ne tik Lietuvos visuomenės, bet ir tarptautinės vakarietiškos žvalgybos bendruomenės akyse? Kam jis naudingas?
Žvelgiant iš šalies, kyla įspūdis, kad VSD buvo norima naikinti, o gal iš esmės reformuoti, bet nerandant tam tinkamo pateisinimo, tiesiog propagandiškai apšaudyta iš įvairiausių pramanų pabūklų, o V. Pociūno žūties tyrimas tam tebuvo tik pretekstas? Galimas ir politinio keršto variantas – be VSD nebūtų buvę nei prezidentinės apkaltos nei „juodosios buhalterijos“ bylos.
„Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos nariai arba vadovavo arba aktyviai dalyvavo parlamentiniuose tyrimuose VSD atžvilgiu ir juo labiau ruošiant ir į anglų kalbą verčiamas išvadas. Dviejų nukentėjusių partijų jausmai suprantami, bet kodėl jiems pradėjo pritarti konservatoriai? Tai klausimas, kuris kyla ir už Lietuvos ribų.
Būtent konservatorių stovykloje iš aukštų tribūnų, solidžiuose politinių ir kalinių kasmetiniuose forumuose , sklido autoritetingų ir įtakingų asmenų šimtaprocentinis įsitikinimas, kad V. Pociūnas buvo nužudytas ir tai kažkokiu būdu padarė blogiečių pareigūnų grupė iš Lietuvos. Tą mintį įvairiais lygiais ir formomis kartojo ir tebekartoja propagandistai satrapai ir , nesunku nuspėti, nenutils ir po prokuratūros išvadų. Mūsų valstybėje vis mažiau tikima sąmokslo teorijomis, bet autoritetų vis dar klausoma. Net kai jie patys žino, jog sako netiesą. Bet kokia viso to sakymo prasmė ir kokios pasekmės?
Ką pasiekė parlamentinis tyrimas dėl V. Pociūno žūties aplinkybių? Nieko, išskyrus žalą savo pačių valstybei. Tyrimas buvo atiduotas į rankas žmogaus, kuris iki šios dienos šią temą naudoja išskirtinai savo asmeniniams politiniams tikslams. Tyrėjai ilgai mosavo neva pritrenkiančiomis pažymomis apie pareigūnų korupciją.
Bet jas atsisakyta išslaptinti, nes paaiškėjo, kad paviešinus tik apsijuoksi. Partizaniškai paskelbta parlamentinio tyrimo padrika medžiaga , neįkandama visuomenei, tapo dovana kantriems priešiškų žvalgybų analitikams. Praėjus vos dviem metams po įstojimo į euroatlantines struktūras, strateginiams žvalgybiniams partneriams, klausantis per krantus besiliejančių debatų, iškilo klausimas – ar reikia pasitikėti viena svarbiausiu Lietuvos slaptųjų tarnybų?
Pati ši tarnyba neteko daug savanorių žvalgybinių kontaktų labai svarbiose valstybei vietose. O ką jau kalbėti apie nuolat viešai pabrėžiamą visuomenės nepasitikėjimą, kuris negali tarnybos darbuotojų neveikti psichologiškai.
Tai kam tas naudinga? Valdžiai, žmonėms? Neigiama nuostata persimetė ir į kitą, dar labiau neapgalvotą tyrimą dėl įsivaizduojamų CŽV kalėjimų. Lietuva savo noru prarado mokymo bazę, kurios savo lėšomis vienos valstybės džiaugsmui neįsirengs net per dvidešimt metų. Šią aiškiai politinę potekstę turintis nagrinėjimas iškėlė labai daug klausimų apie Lietuvos poziciją kovoje su terorizmu valstybei, kuriai taikinio numeris vienas persekiojimas buvo tolygus beveik religiniam pasišventimui.
Lietuva tuo tarpu mėgavosi skaldydama antausius ir kabinėdama etiketes kovotojams su terorizmu savo šalyje. Kam tai naudinga? Lietuvos užsienio politikai? Tarptautiniam bendradarbiavimui? Pagaliau paskutinis, nei sveiku, nei ligotu protu nesuvokiamas epizodas - priešiška reakcija į Estijos prezidento padėką Lietuvai už dalyvavimą demaskuojant Rusijos žvalgybai dirbusį šnipą.
Dabar jau buvęs premjeras beveik prieš pusantrų metų lankydamasis Estijoje gyrė šią žvalgybinę operaciją ir kėlė ją pavyzdžiu Lietuvai, bet sužinojęs, kad būtent Lietuvoje, jos pareigūnų dėka šita operacija ir prasidėjo, nepratarė nė žodžio. Žiniasklaidoje dominavo pašaipos ir įžeidinėjimai operacijos dalyvių iš Lietuvos pusės atžvilgiu. Kodėl? Todėl, kad operacijos iniciatoriai neigiamai minimi parlamentiniame tyrime, ir visus kritikus iki šiol tebeveikia kartu su V. Pociūno žūties aplinkybių aiškinimusi prasidėjęs užtemimas.
Ačiū Dievui, gamtos dėsniai veikia, šiek tiek šviesiau. Bet po mėnuliu vis tiek nieko naujo. Anksčiau buvo kabinėjamos „ žmogžudžių“ etiketės, dabar – „pedofilų“.
Mąstymas – tas pats. Pabos Garliavos istorija, bus sugalvota nauja. Galima tai laikyti ir demokratijos šalutiniu poveikiu. Bet apspjaudytiems žmonėms ir tarnyboms nuo to nė kiek ne lengviau.