Tačiau kai pašnekovo veide kas minutę rūpestingai parengtą graudulį keičia linksma nuotaika, jis atsisako cigaretės, iškilmingai pareikšdamas, kad „rūko tik žolę“, džiaugiasi nakvynės namais, nes „ten priima ir išgėrusius“, atvirai pasakoja, kaip per mėnesį „uždirbdavo“ 3000 litų ir paklaustas, ką veiktų gavęs tūkstantį eurų, nedvejoja: „pragerčiau“… Kažkaip, susimąstai – ar tikrai jis vertas užuojautos?
„Gal jus domina merginos? Čia netoliese!“
Žilviną sutikau vėlų vakarą eidamas prospektu. Prie „Novotel“ viešbučio akis užkliuvo už pašnekovo akivaizdžiai norinčios atsikratyti merginos ir ją kalbinusio skurdžiai, bet tvarkingai apsirengusio jaunuolio. Sulėtinau žingsnį – gal kažkas negerai. Jaunuolis tuoj pat žengė link manęs ir pirmiausia rusiškai paprašė pinigų.
Ignoravau, nes niekada niekam neduodu išmaldos. Nejaučiu pasitenkinimo, kad galiu kitam suteikti dar vieną galimybę naikinti save. Tuomet jis man rusiškai pasiūlė merginų. Vėl tyliu. Vyrukas nesutriko, merginas ir striptizą ėmė siūlyti taisyklinga anglų kalba. Jau įdomiau. Pasidomėjau, ar čia toks jo darbas. Kiek apsvaigęs vaikinas buvo linkęs bendrauti ir netrukus jau pasakojo savo istoriją.
Sunki jaunystė, mirtys ir kliedesiai
„Aš pats iš Šiaulių. Tėvas užmušė motiną. Papjovė. Atsidūriau vaikų namuose. Kai suėjo septyniolika, atvažiavau į Vilnių. Čia man pasiūlė darbą. Žinojau tokį žmogų, jis dirbo. Na, stovėjo gatvėje ir einančiam pro šalį žmogui siūlydavo - „gal nori į striptizo klubą?“ Jei žmogus nori užeiti, jis nuveda jį iki klubo ir ten jam sumoka už klientą.
Man suėjo aštuoniolika. Turėjau turėti butą, gyventi Lietuvoj (suprask – turėjau būti priregistruotas). Atėjau prašyti paramos, nes man gi priklauso, o jie pasakė, kad turiu turėti pasą. Bet aš našlaitis. Jie įžeidė mane! Užpykau ant Lietuvos. Pasakiau jiems žodį, kitą ir viskas – jau devyneri metai nedirbu, esu neregistruotas, manęs nėra kompiuteryje!“
Vyro pasakojimas švelniai tariant nerišlus. Tačiau palyginus su įsižeidimo logika, atrodo netgi labai nuoseklus. Tiesa, viską susumavus, vargšelis kenčia jau ilgiau nei gyvena. Tačiau ko nepripasakosi, kad tave užjaustų. Tiesa, pasą jis jau turi.
„Pasą pasidariau neseniai, nes į Baltarusiją važiuoju. Aš iš Lietuvos, jeigu iš tikrųjų, niekados neprašiau pagalbos… Ne, prašiau, nes jie turėjo duoti, bet dabar anglų kalbą gatvėje išmokau ir Lietuvoje nebenoriu būti. Žinai kodėl? Nes turiu pažįstamų, kurie mane veda į blogą kelią. Nesakysiu į kokį, bet nieko gero. Aš galiu negert!.. Nors geriu kiekvieną dieną.“
Na, tą jo „kelią“ galima išgirsti prastoje artikuliacijoje ir pajusti minčių painiavoje. Kol kas žmogus daug kartų pasakė, kad jis nori ir jie – turi. Vertybių skalė, spėju, ir už Lietuvos ribų gerų kelių nežada.
Į kalėjimą, nors ir nekaltas
Kadangi pradedu suprasti, kad tolimesnis jo pasakojimas gali pasirodyti visiškai nerišlus, apie patekimą į kalėjimą perpasakosiu savais žodžiais. Taigi, Žilvinas, savo pažįstamo pavyzdžiu, „įsidarbino“ kvietėju į striptizo klubą. Kažkur Didžiojoje gatvėje.
Tačiau, kaip ir kiekvieno tikro „patrioto“, jo gyvenimą sugriovė užsieniečiai. Užėjęs į kebabinę buvo nesuprastas turko, apsistumdė, prie jo pripuolė ir pradėjo smaugti antras turkas… Teisėsauga pasirodė akla ir vyras laisvę išvydo praėjus keturiems mėnesiams. Tiesa, vėliau pasakojime mėnesiai virto metais, o ir šiaip, supratau, kad laikas jam labai reliatyvi sąvoka.
Vilniaus dugno Romeo ir Džuljeta
„Turėjau nuostabią moterį iš Šalčininkų... Naujojoje Vilnioje nuomojausi butą. Gyvenome ten kartu trejus metus. Jinai ant narkotikų sėdėjo ir vogdavo parduotuvėse. Iš pradžių to nežinojau. Paskui ji metė narkotikus ir gavosi tokia … (vertimas – nesąmonė) – aš sėdau į kalėjimą, ji metė narkotikus, gerti, epilepsija prasidėjo ir užmušė ją!
Ji ėjo į stotį, nedavė sekso, neparsidavė ir viskas – žmonės užmušė. Pone, aš nežinau, kaip ten buvo. Rugsėjo pirmąją Vokiečių gatve ėjau, mane uždarė, o išėjęs radau, kad draugė užmušta.
Užėjau čia į „Lietuvos rytą“ ir sakau – dingo žmogus, motina kelias dienas neranda, padėkite. Tai manęs už tai, kad į laikraštį įdėčiau nuotrauką, paprašė 140 litų! Policijai tai jau aš neskambinsiu. O tie žmonės, kur dirba viduj, man nepadėjo.
Diana Trilapovienė. Pylimo gatvėje užmušta ir rasta garaže. Laikraštyje rašė, kad moteris išžaginta ir, atseit, prostitutė. Ji tokia nebuvo, bet mentai… policija, taip parašė. Ji buvo bomžė, brodiaga, supranti. Kai mirė, jai buvo 33 metai.“
Ar tokia tos moters pavardė, tikrai nepasakysiu – Žilvino liežuvis pernelyg strigo. Matyt todėl ir į policiją buvo per sunku kreiptis.
Kaip bloga gyventi Lietuvoj
„Prieš metus Vilniuje uždirbdavau po tris „štukas“ be problemų. Turėjau žmogų su mašina, surasdavau klientą, jis nuveždavo į striptizo klubą, o ten už atvežtą po 200 litų moka. Per dieną mažiausiai pagaudavau tris-penkis klientus.
Dabar išėjęs nieko nepagaunu. Per savaitę buvo 50 zlotų, dar geras žmogus 50 litų davė, pavalgyti, išgerti. Nieko gero Vilniuje. Nenoriu gyventi gatvėje, o ką daryti? Eiti dirbti? Kas mane priims? Gal gali padėti?
Bet 800 litų man mažai. Tu ką, siūlai už dyką dirbti? Aš skolingas 100 tūkst. firmai. Buvau girtas, pardaviau parašą ir man tiek užrašė. Bet nemokėsiu! O jei legaliai įsidarbinsiu, tai visą algą nurašys. Ne, pone, nesuprasi – aš negaliu Lietuvoje dirbti už 800 litų.“
Ir teisingai! Juk prieš mane ne koks nemokša, o tikras poliglotas. Pareiškęs, kad gatvėje išmoko anglų kalbą, netrukus vyrukas ėmė siūlyti merginų, rūkalų ir ekskursiją po Vilnių itališkai. Rusų įvaldęs puikiai. Prancūziškai frazę ištarė. Tiesa, visų kalbų žinios atrodo ir apsiribojo merginų siūlymu, bei „smulkių“ maistui prašymu. O jei koks užsienietis būtų dosnus ir duotų 1000 eurų, ar tai pakeistų jauno žmogaus gyvenimą?
„Ką daryčiau su 1000 eurų? Pragerčiau, štai ką daryčiau! Man pinigai nepadės – būsiu toks, koks buvęs. Ne tame esmė. Aš tau pasakysiu – du kartus norėjau nusižudyt, o pas mane šita linija (rodo delną) tokia, kad gyvensiu mažiausiai iki 90 metų. Noriu jau išvažiuoti iš Lietuvos. Užsienyje bus kiti žmonės ir aš būsiu visai kitoks.“
Aš nekaltas, aplinka kalta
„Mane čia žino visi. Daug kas mato ir aš rizikuoju užsiimdamas tuo, ką darau. Kad pas tave paprašiau pinigų, tai nieko. O jei prieitų kitas žmogus, pasakytų, kad jam reikia kažko nelegalaus, galėčiau ir jam padėti. Žinau viską Vilniuje. Dabar gyvenu rūsy, tai neturiu, bet pažįstami turi!“
Žodžiu, bijo žmogus savęs. Tačiau bijo savęs tik Lietuvoje. Kita vertus – keistai švarus, kaip rūsy gyvenantis.
„Man pirties talonus birža duoda. Šiandien buvau ir davė. O kai šalta, tai į nakvynės namus Vilkpėdėje važiuoju. Ten mėnesį gali gyventi nemokamai. Tačiau gyveni kartu su 5 žmonėmis. Gerai, jei savi, o jei kokie džiumbrai papuls, pavogs tavo dešrą, pradėsi mušti juos. Aišku, gerai, kad Vilniuje dabar padarė, jog išgėręs gali ateiti į nakvynės namus. Prieš pora metų neįleisdavo.“
Mano repliką, kad turintis už ką išgerti nėra jau toks skurdžius, buvo atremta stipriu argumentu:
„Išgerti pigiausiai kainuoja burnos skalavimo skystis - 2,30 Lt. Jei vienas išgersi – užteks. Nuo jo stogas važiuoja, užtat šilta, supranti. Blogiausia – žmonės. Prieinu prie vieno ir sakau: „Duokite duonelei.“ O jis man žinai, ką atrėžė? Eik vogt! Gerai gyvenantys nepadės.“
Ir jums kilo klausimas, kodėl kas nors turi padėti tam, kuris nenori padėti sau? Tačiau Žilvinas turi labai rimtų ateities planų!
„O kaip aš padėsiu sau, jeigu aš viską praradau? Gatvėj duonai uždirbdavau! Aš žinau, ko noriu. Aš neišgyvensiu iki penkiasdešimt. Pasakyčiau kitaip, bet tu nesuprasi.“ Išties nesuprantu. Ir dėl to neliūdžiu. Karščiuojančiai nenuosekliose šio žmogaus mintyse nė karto nešvystelėjo nė viena idėja, kuri skiria karpį nuo žmogaus. Jis nesiruošia nieko daryti, neplanuoja nieko siekti, nenori niekuo įsipareigoti ir net nesuvokia pačios žodžio „darbas“ prasmės.
Sunku užjausti tą, kuris visą gyvenimą stengėsi, kad viskas būtų kuo blogiau. Smerkti irgi jo nesiruošiu. Kaip sakė Jimi Hendrix’as: „Ko jie taip rūpinasi, ką aš vartoju – mirti juk man.“ Ir mirė. Greičiausiai penkiasdešimties metų nesulauks ir devynias dešimtis žadančią delno liniją turinti Žilvinas.
Man tik šiek tiek gaila visų, kurie „trijų štukų“ per mėnesį gyvenime nematę, savo mokesčiais ir aukomis vis remia tokius „skurdžius“.
