Ką premjero vietoje darytų kiekvienas Lietuvos žemėje sunokęs politikas? Tikriausiai baukščiai dairytųsi į šalis ir galvotų, po velnių, kas čia dabar darosi? Juk nieko per tą mėnesį valdžioje nenuveikiau.
Būdamas opozicijoje juk irgi pasižymėjau tik tuo, kad kaišiojau Lietuvos lenkams pagalius į ratus, kai šie lindo su ta savo W raide, bent jau tylėdamas leidau konservatoriams statyti atominę elektrinę, tylėjau ir nieko beveik nekritikavau, žodžiu, buvau paklusnus A. Kubiliui.
Net ir valdžios A. Butkevičius dar prieš keletą metų purtėsi lyg velnias kryžiaus, tik dėl akių papurkštaudavo, ir vėl skuosdavo į opozicijos krūmus.
Dabar tas jo purkštavimas labai įdomiomis spalvomis ima ryškėti. Anksčiau jo kritika konservatoriams apsiribodavo pasakymais: „Reikėtų dėl atominės analizuoti ir skaičiuoti“, “Į visus klausimus galėtų atsakyti sudaryta darbo grupė“, „Negaliu komentuoti, nes trūksta informacijos.“
Vienas dalykas, kai tai šneki būdamas opozicijoje (nelabai kas tai ima į galvą), ir kitas, kai tą patį nuolat kartoji būdamas premjeru. Šiame poste, demonstruodamas nežinojimą, neryžtingumą ir negebėjimą susirasti po ranka gulinčių dokumentų, ilgai populiarus nebūsi.
Ir iš tikrųjų – iš kur tas kiškio gražumas, iš kur tas jo kailio baltumas? Joja A. Butkevičius ant balto žirgo per visas populiarumo reitingo lenteles ir vargo nemato.
Naujausioji Lietuvos istorija tokių atvejų jau yra regėjusi. Tai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras E. Bičkauskas. Nors jokių svarbių postų prieš 20 metų tuometėse vyriausybėse nebuvo užėmęs, šio politiko populiarumui pavydėjo ir premjerai, ir net prezidentai. Ir niekas iki šiol negali pasakyti, koks kipšas ir už ką laikė E. Bičkauską visų reitingų viršūnėse.
Ar daug turi šansų premjeras A. Butkevičius išlikti populiaresnis net ir už prezidentę? Patys pasvarstykite.
Premjero A. Butkevičiaus elgesys nė kiek nesiskiria nuo opozicijoje buvusio A. Butkevičiaus. Jis taip pat nieko nežino ir neranda svarbių dokumentų, taip pat jam norisi kurti įvairias darbo grupes aiškinantis net ir valstybei strateginius klausimus. Bent jau dėl šių nuomonę reikėjo susidaryti dar būnant opozicijoje.
Vieną dieną atominę elektriną statyti jis nori, kitą svarsto galimybę statyti mažesnę ir kitoje vietoje, skalūnų paieška jam įdomi ir reikalinga, tačiau jo partijos narys Seimo aplinkos apsaugos komiteto vadovas A. Salamakinas taranuoja tą projektą taip aktyviai, kad net kvailiui darosi aišku, kad ši pozicija su premjeru yra suderinta.
Tekintojas A. Salamakinas toks mažaraštis, kad net nesugebėjo rasti Lietuvoje nė vieno geologo, kuris pasisakytų už skalūnų telkinių tyrimus, todėl į komiteto posėdį pasikvietė tik tuos, kuriuos surasti pavyko ir kurie pritaria jo nuomonei. Šiaip jau yra priimta, jeigu pasiklydai, tai teiraukis kelio kitų, neklaidžiok pakampiais, tada ir sužinosi, kad Lietuvoje, be kitų, dar yra ir Vilniaus universitetas, yra net ir užsienyje dirbančių geologų. Juk skalūninių dujų klausimas valstybei strategiškai svarbus, svarbesnis net ir už kokios nors itin reikšmingos detalės tekinimą.
Tuo tarpu pačiam premjerui dar nepatogu rėžti tiesiai šviesiai, todėl jis vėl demonstruoja apgailėtiną neryžtingumą.
Tą pačią dieną jis pareiškė, kad Vyriausybė yra įsitikinusi, jog skalūninių dujų išgavimo procesas yra visiškai saugus, o po minutės pareiškia, kad visas procesas bus stabdomas, jeigu paaiškėtų, kad jis kenkia gamtai ir žmonių sveikatai. Premjere, jeigu po ilgų dvejonių pavyko suvokti, jog siūloma vertybė yra saugi ir Lietuvai reikalinga, tai kam dar tie svyravimai?
A. Butkevičius iki šiol elgiasi taip, lyg būtų iš medžio, kuriame tupėjo penkiasdešimt metų, iškritęs.
Kai vienoje kompanijoje pasakiau, kad mūsų premjeras liepė savo padėjėjams išsiaiškinti, kodėl būdamas Seimo opozicijoje tas pats A. Butkevičius neparėmė lenkiškos W raidės įteisinimo lietuviškuose dokumentuose, daugelis tuo paprasčiausiai nepatikėjo.
Mąstant mūsų premjero kategorijomis, dabar jis turėtų pavesti darbo grupei išsiaiškinti, kodėl jis kažkada buvęs Jonu vėliau tapo Algirdu ir kodėl jis pasirinko Socialdemokratų partiją. Ir apskritai – galėtų premero pagalbininkai išsiaiškinti ir tai, kodėl jis dabar užima premjero postą. Tai visiems būtų be galo įdomu sužinoti.
Taigi, grįžkime prie konkrečių premjero A. Butkevičiaus ir prezidentės D. Grybauskaitės darbų.
Ką gero būdamas premjeru A. Butkevičius padarė, tai pasiuntė užsienių reikalų ministrą L. Linkevičių į Lenkiją atsiprašyti už tai, kad pats A. Butkevičius kažkada malkų buvo priskaldęs. Žinoma, galėjo tai ir pats asmeniškai padaryti, bet gal drąsos zuikiui pristigo.
Daugiau premjero darbų kaip ir nematyti, tik amžinų abejonių ir politinių kliedesių sąvartynas.
Tiesa, dar neseniai A. Butkevičius apžvalgininkų buvo vadinamas „kietu vyruku“, nes sugebėjo pasipriešinti prezidentės užgaidoms grūsti iš valdančiosios daugumos lauk žmonių remiamą Darbo partiją. Tada tai tikrai atrodė holivudiškai patraukliai.
Tačiau šį stiprybė netrukus gali virsti silpnybe. Emocijos visuomenėje ir „kieto vyruko“ įvaizdis išbėso, išblės ir premjero populiarums. Jei teismas paskelbtų Darbo partijai apkaltinamąjį nuosprendį, populiarumo irgi besivaikanti D. Grybauskaitė tikrai rastų būdų pasakyti: „Algirdai, ar aš nesakiau, kad tavo politinis projektas garantuos tik chaosą?“
Jei pastebėjote, tai ir dabar dėl skalūnų, naujos atominės elektrinės ar kitų strategiškai svarbių dalykų prezidentė retai pasisako. Įtariu, kad ji aiškiai pastebi premjero blaškymąsi, todėl daro pauzę, leidžia jam daug kalbėti ir nusikalbėti.
Tauta mato, kad premjeras nesąmones mala ir net nežino, nuo kurio galo ir kaip ministrų darbus pradėti rikiuoti, o prezidentė ėmė ir atvežė Lietuvai iš Briuselio papildomus 4 milijardus. Kas ir kiek parvežė žmonės tikrai įsimins.
Galima pamanyti, kad nepelnytas populiarumas labiausiai A. Butkevičiui koją ir kišą. Netikėtai gavęs tokią dovaną premjeras dabar bijo net pajudėti, kad tik toji dovana iš rankų neiškristų.
Konservatorių premjeras A. Kubilius mokesčių reformą sukūrė ir priėmė per vieną naktį, bet dabar galvoji: ar tikrai tai buvo pats baisiausias dalykas? Juk A. Butkevičius ne tik naktimis, bet ir dienomis grabalioja sienas ir niekaip nesugeba rasti bent jau kokį nors kelią.