Nes nori užsidirbti studijoms pinigų, gauti išsilavinimą arba įsigyti stogą virš galvos. Kadangi tai yra rimti ir nemažai laiko bei jėgų atimantys reikalai, politikai ir pasaulio gelbėjimui jie nebeturi laiko.
Kita vertus, kol nieko neturi, nėra ko ir gelbėti.
Kai įsigyji tai, kas atrodo esant svarbu gyvenime, tampi vidutinio darbingo amžiaus statistiniu piliečiu – pasižadėjusiu, įsipareigojusiu, turinčiu ką prarasti.
Taigi kaip gelbėti Lietuvą, kai rankose – toks lagaminas?
Mozė savo tautą vedžiojo po dykumą iki tol, kol mirė visi, gimusieji vergovėje.
Bet gimusieji laisvėje netrunka sukurti šeimą, įgyti namus, turto. Tai - ne vergovė, bet kuo tikriausia priklausomybė. Taigi kur begimtum, kaip begyventum, - nesi laisvas. Tik gali rinktis, kam pasižadėti ir įsipareigoti.
Sovietiniais laikais žmonės taip pat buvo priklausomi ne tik nuo komunistų partijos politinės linijos, bet ir nuo šeimos, namų, turto. Tačiau tuomet Lietuvos gelbėjimas – tylus protestas arba kalbėjimas metaforomis – buvo kiekvieno susipratusio lietuvio garbės dalykas.
Sovietiniai studentai Vasario 16-ąją švęsdavo ir bendrabučiuose, ir auditorijose. Atsargieji į savo kompanijas pasikviesdavo tą dieną gimusiuosius, o kiti – rizikuodavo būti pašalinti iš aukštojo mokslo įstaigų.
Kai vienas ar kitas Lietuvos teatras pastatydavo „Mažvydą“, žmonės eilėse prie bilietų kasų stovėdavo naktimis. Nes nemigo naktį eilėje atpirkdavo vienas epizodas. Kai aktorius, vaidinantis Martyną Mažvydą, varguolius mokydavo skiemenuoti žodį „Lie-tu-va“, žiūrovams per kūną bėgdavo šiurpuliai. Tuomet kaip niekada jauteisi esąs Lietuvos patriotas. Studentai tylų protestą pratęsdavo deklamuodami arba užrašuose rašydami ir perrašinėdami Jurgio Zauerveino eiles „Lietuviais esame mes gimę“.
Nepriklausoma valstybė išugdė pragmatišką jaunimą. Jeigu jaunieji sako – man nusišvilpti ant Lietuvos, - iš tiesų jie teigia, kad jiems nepriimtini žmonės, kurie valdo Lietuvą. Tačiau į politiką eina ir visuomeninių organizacijų veikloje dalyvauja tik menka jaunų žmonių dalis.
„Apie kokią politiką ar visuomeninę veiklą ir kada mums galvoti? – vienoje iš televizijos laidų kalbėjo jaunimo atstovai, puolami vyresniosios kartos dėl neva abejingumo tam, kas daroma Lietuvoje. – Mums reikia galvoti ne tik apie mokslus, bet ir kaip susimokėti už studijas, ką pirkti pietums, kad užtektų iki stipendijos arba iki tėvai atsiųs pinigų.“
Lietuvos jaunimas ir pensininkai gyvena vienodomis sąlygomis, karčiai pastebi studentai.
Eina jau trečias dešimtmetis, kuomet Lietuva pasauliui garsiai paskelbė esanti vėl nepriklausoma. Kiekvieną kovo 11-ąją ir vasario 16-ąją Lietuva turėtų visuotinai džiūgauti. Bet piliečiai – ne itin linksmi. Nes kasdien vis po naujieną – ne pačią geriausią. Vasario 16–osios, Lietuvos nepriklausomybės šventės išvakarėse stovi pensinio amžiaus moteris prie Ūkio banko ir tyliai verkia: „Snore“ neaiškiais sertifikatais pavirto ir ištirpo gyvenimo santaupos, o šitas bankas įšaldė ir paskutinę pensiją.
Su Vasario 16 –ąja. Gal kitąmet bus geriau.
