Kaip atrodo bent man, taip vertinant reikalų padėtį, besižvalgant po netolimos ateities horizontus, didele dalimi yra sumaišoma priežastis su pasekme. Taigi leiskite be didelio gudragalviavimo ir įžangų iškart pastebėti, jog pačiais kukliausiais paskaičiavimais visų ambicingiausių energetinių projektų kartu sudėjus įgyvendinimas Lietuvoje (AE statyba, skalūninių dujų ir naftos gavyba, suskystintų dujų terminalo įrengimas ir atitinkamos infrastruktūros sukūrimas) užtikrintų dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų atsiradimą, taigi leistų, labai tikėtina, pakreipti emigracijos srautus mūsų naudai, paveiktų demografinės padėties pagerėjimą iš esmės.
Įdomu, kad beatodairiški protestai prieš skalūninių dujų žvalgybos darbus prasidėjo kaip tik rajonuose, kurie nuo seno garsėja didžiausiu nedarbo lygiu Lietuvoje.
Tačiau, iš tiesų, neužklimpkime dabarties problemose, bet žvelkime drąsiai į ateitį. Štai čia ir matosi, jog plūstantis pigių kiniškų prekių srautas ateityje kažin ar leis mūsų padangėje sėkmingai plėtoti kai kuriuos tradicinius verslus.
Tai savo ruožtu reiškia, kad įveikus ekonominę krizę, taip ar kitaip ribojančia žmonių užimtumą darbu nuosmukio metais, galime susidurti su nepalyginamai didesniu struktūrinės bedarbystės išbandymu.
Niekur nepabėgsi nuo fakto, jog kinai mums gali parduoti beveik viską, taip pat ir tai, ką patys gaminame, daug pigiau, išskyrus energetinius išteklius – naftą, dujas. Žinia, čia dabar turime kitus „prietelius“ ir tarpininkus – kaip tik brangininkus.
„Bet ten kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Tokius žodžius yra užrašęs garsus vokiečių poetas J. Helderlynas. Iš tiesų, Lietuva, atkakliai siekdama energetinio savarankiškumo, gali pati ateityje ne už tolimų kalnų tapti energijos išteklius eksportuojančia šalimi, savotišku energetiniu pulsaru.
Susiklosčiusios aplinkybės žadina tokias svajones, leidžia puoselėti viltį ne be pagrindo. Kitas dalykas, jog visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis siekiama užblokuoti tokią žmonių viltį, nužudyti svajonę.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tokį dalyką, kuriam išmanyti nereikia ekonomisto ar energetikos specialisto kompetencijos. Turiu galvoje tą gyvenimišką energiją, kurios mums Tėvynėje pradeda trūkti su išties katastrofiškai augančiu pagreičiu.
Įveikti tokią anemiją galima tik puoselėjant užmojų dvasios didingumą, žadinant drąsiausias svajones. Be to, trūks plyš reikalinga brandi pergalė, žadinanti dvasią apskritai. Jau dabar, neatidėliojant gyvybiškai būtinas didesnės ar mažesnės pergalės skonis prasidėjusiame žiauriame propagandiniame kare.