Tikru kauniečiu save laikantis V. Romanovas gimė Rusijos mieste Tverėje.
Kaune jis apsigyveno dar būdamas vaikas, kai tėvas – sovietų armijos karininkas – buvo perkeltas tarnauti į Lietuvą.
Praturtėjo iš E. Presley
Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje būsimasis verslininkas sugalvodavo, kaip prasimanyti pinigų.
Būdamas 13 metų jis iš vieno kolekcininko už tuomet moksleiviui didžiulius pinigus – 25 rublius – nupirko tada Vakaruose populiaraus dainininko Elvio Presley plokštelių kolekciją.
Nors tada Lietuvoje mažai kas žinojo apie šį muzikantą, paauglys buvo kantrus.
Jis suprato, kad visos mados iš Vakarų į Sovietų Sąjungą ateina pavėluotai.
Taip atsitiko ir dėl E. Presley – greitai ir Lietuvoje jis tapo jaunimo dievaičiu. Tuomet V.Romanovas ir pardavė savo kolekciją – 40 plokštelių.
25 rublius jis jau gavo už vieną plokštelę, o ne už visą kolekciją.
Užmojai kėlė nuostabą
Savo verslo imperiją V. Romanovas kūrė panašiai – tik pirko ne plokšteles, o gamyklas, viešbučius.
Į devintajame aukšte esantį savo biurą, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Kauną, jis susikviesdavo darbuotojus ir ant lentos braižydavo schemas – aiškindavo, kaip perkant vieną ar kitą objektą gauti didžiulį pelną.
Iš šių pasitarimų išėję net ir artimiausi V. Romanovo bendražygiai gūžčiodavo pečiais ar bakstelėdavo pirštu į smilkinį.
Tačiau po kurio laiko jie turėdavo pripažinti, kad V. Romanovas buvo tikras verslo didmeistris.
Pirkinys – centrinė gatvė
Kai kurie pavaldiniai iš savo boso šaipėsi ir kai šis po vieno vizito į buvusios Jugoslavijos respublikas romantiškai pasakojo apie ištuštėjusius ir apleistus dar Romos laikus menančius pastatus ir siūlė visus pinigus investuoti į šį karo nualintą regioną.
Nors daug kas nepritarė tokiai idėjai, V. Romanovas ten ėmė supirkinėti nekilnojamąjį turtą.
Taip pastatas po pastato buvo įsigyta beveik visa centrinė tuometės Bosnijos Serbų Respublikos sostinės Bania Lukos gatvė.
V. Romanovas nuo pastatų perėjo prie įmonių, o galiausiai už 10 milijonų litų įsigijo ir didžiausią šioje šalyje Biračo molžemio gamyklą.
Visi tuomet į V. Romanovą skeptiškai žiūrėjusieji nuščiuvo, kai praėjus keleriems metams po šio sandorio vienas turtingiausių Rusijos žmogus Olegas Deripaska kauniečio prašyte prašė šią gamyklą perleisti už milijardą dolerių.
Žmona visada buvo atrama
Tai buvo V. Romanovo klestėjimo metai.
Bet iki tol buvo ilgas kelias į kalną, o po to – kelias žemyn.
Baigęs vidurinę mokyklą V. Romanovas buvo pašauktas į sovietinį karinį jūrų laivyną ir trejus metus tarnavo legendiniame povandeniniame laive K-19.
Jame buvo kilusi atominiu sprogimu galėjusi tapti avarija, tačiau didžiules radiacijos dozes gavę jūreiviai sugebėjo sutaisyti gedimą. Iš 139 įgulos narių gyvi liko 48.
Gyvenimas povandeniniame laive stipriai paveikė jaunuolio charakterį. Jis tapo daug jautresnis, labiau išsiblaškęs, ėmė linkti į poeziją.
Šios savybės sužavėjo muzikos mokyklos absolventę 20-metę Svetlaną.
Jie susipažino viename Murmansko restorane, kai Vladimiras po reiso sugrįžo į krantą. Po mėnesio draugystės jie susituokė ir kartu atvyko į Lietuvą.
Daugeliui tai buvo keista pora – nedidukas, liesutis Vladimiras ir aukšta, stotinga, tikra gražuolė Svetlana.
Ši valdinga moteris ilgai sugebėjo ne tik būti atrama tvarkant buitinius reikalus, susitaikyti su visomis jo keistenybėmis, bet ir įkvėpti dideliems darbams.
„Vladimiras buvo tarsi žmogus iš kitos planetos, atrodė, kad buitiniai dalykai jam neegzistuoja”, – pasakojo viena verslininko pažįstama.
Būdavo atvejų, kai jis užsisvajojęs išeidavo iš buto net neuždaręs durų, palikęs atvirai padėtus pinigus ir dokumentus.
Neapsikentusi žmona net buvo atėmusi iš jo raktus – net ir iš tolimų kelionių parskridęs verslininkas turėjo laukti, kol žmona grįš namo ir jį įleis.
Ištraukė sūnų iš gaujos
Atitrūkęs nuo kasdienybės V. Romanovas vos neprarado savo vienturčio sūnaus Romano.
Vaikinas Kaune buvo susidėjęs su vagių gauja, kuriai vadovavo broliai Saulius ir Žydrūnas Čiapai. Tačiau kai situacija tapo kritiška – grėsė teismo procesas ir galbūt kalėjimas, V. Romanovas problemą išsprendė vienu mostu. Jis liepė sūnui susikrauti daiktus ir tą pačią dieną nuskraidino į Niujorką.
JAV jis baigė koledžą ir universitetą. Dabar Romanas gyvena Maskvoje ir vadovauja vienai didelei įmonei.
Skydas – policininkas
Išsiblaškiusį V. Romanovą anksčiau neretai bausdavo kelių policininkai, nes jis nuolat viršydavo greitį ar pamiršdavo dokumentus: vairuotojo pažymėjimą, techninį pasą.
Dėl to tekdavo ilgai aiškintis ir gaišti laiką. Problemą verslininkas išsprendė originaliai – pasisamdė uniformuotą policininką, kuris sėsdavo prie vairo arba įsitaisydavo šalia vairuotojo.
Pamatę mašinoje savo kolegą policininkai net neprašydavo dokumentų.
Pirkti namą vertė sutuoktinė
Nors V. Romanovas per savo gyvenimą uždirbo labai daug pinigų, jie jam ilgai nebuvo didelė vertybė. Nejautė verslininkas ir potraukio prie prabangos.
Net ir tapęs vienu turtingiausių Lietuvos žmonių jis gyveno dviejų kambarių bute. Namą Kaune verslininkas nusipirko tik artėjant savo 60-mečiui, neapsikentęs nuolatinių žmonos priekaištų dėl kuklaus būsto.
Prieš kelerius metus V. Romanovo artimieji, apskaičiavę, kiek pinigų išleidžiama lėktuvų bilietams, nutarė, kad bankininkui reikia asmeninio lėktuvo.
Iš pradžių V. Romanovas tam pritarė, tačiau supratęs, kad užsikraus ant pečių dar vieną naštą, šios idėjos atsisakė.
Pajamų šaltinis – megztiniai
Pirmoji V. Romanovo profesija buvo taksistas. Tačiau sovietinių laikų saulėlydyje juo dirbo neilgai. Jausdamas, kad galima praturtėti, jis griebėsi vestuvių filmuotojo profesijos. Tačiau staipytis prieš svetimus žmones jam nepatiko.
Kai Kaune kilo mezgimo vajus, apsukresni žmonės puolė pirkti mezgimo mašinų ir nuo ryto iki vakaro megzdavo megztinius.
V. Romanovas suprato – tai aukso gysla. Jis nutarė žengti dar toliau – nupirko 11 tokių mašinų, pasamdė mezgėjų ir įkūrė savotišką cechą.
Susitaręs su Kėdainių kariniame aerodrome įsikūrusiais sovietiniais lakūnais buvęs taksistas įkalbėjo juos skraidinti prekes į kitas buvusios Sovietų Sąjungos respublikas.
„Stogas” – Daktarų gauja
Sukaupęs pinigų V. Romanovas visa galva nėrė į jau nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjusį privatizavimą.
„Dirbtinis pluoštas”, „Kauno tiekimas”, „Silva” – tik keletas didelių įmonių, kurias V.Romanovas pusvelčiui supirko už investicinius čekius.
Tuo metu V. Romanovas pasirodydavo ir Daktarų gaujos buveinėje – „Vilijos” restorane rengiamuose vakarėliuose. Tada, ko gero, joks verslininkas be nusikaltėlių pagalbos net nebandydavo privatizuoti didelių objektų.
Tačiau ir turint Daktarų „stogą” dėl kiekvieno objekto teko kautis.
Gintaras Petrikas ir kiti būsimieji EBSW steigėjai buvo ir partneriai, ir pagrindiniai konkurentai. Todėl V. Romanovui teko patirti klastą ir išdavystę dalijantis privatizuojamus objektus.
Dėl įtampos tapo įtarus
Nuo tų košmariškų privatizavimo laikų V. Romanovas visur ėmė įžvelgti sąmokslus.
EBSW ir jiems talkinančių saugumiečių agentus jis regėdavo net tada, kai garsusis koncernas jau buvo subyrėjęs.
Įtarumo V. Romanovas neatsikratė ir pradėjęs vadovauti privatizuotoms gamykloms.
Jis ėmė nepasitikėti net savo paties paskirtais žmonėmis.
Tapęs anuomet vienos didžiausių gamyklų Lietuvoje „Dirbtinio pluošto” savininku V.Romanovas vieną po kito ėmė keisti direktorius.
Vienas jų buvo apkaltintas, kad už gamyklos pinigus statosi sau vilas, o kitas – kad atstovauja pagrindinių gamyklos konkurentų iš Italijos interesams.
Galiausiai „Dirbtinis pluoštas” bankrutavo, kaip ir daug kitų šio verslininko pirktų įmonių.
Jis visada prisigalvodavo menamų ar tikrų priešų (jo terminologija – iškrypėlių) ir bandydavo su jais kariauti. Net artimiems žmonėms būdavo sunku įtikinti, kad vienas ar kitas žmogus jam nelinki nieko blogo.
Kariaudavo ir taikydavosi
Tačiau būdavo ir taip, kad, atrodytų, aršiausias priešas vėl tapdavo jo draugu.
„Aferistas, sukčius – už trijų milijonų vertės klubą jis man sumokėjo tik 100 tūkstančių”, – taip V. Romanovas kalbėjo apie savo jaunystės laikų bičiulį Šabtajų Kalmanovičių, kuris pirko „Kauno” futbolo klubą.
Kelerius metus verslininkai ne tiktai bylinėjosi teismuose, bet ir vienas ant kito nuolat pylė pamazgas.
Tačiau vieną kartą žurnalistų akivaizdoje jie ėmė draugiškai glėbesčiuotis ir vienas kitą vadino senais draugais.
Kelerius metus truko ir V. Romanovo karas su Viktoru Uspaskichu – šis apkaltintas Ūkio banko turto vagyste.
Atrodė, kad niekas šių verslininkų nesutaikys, tačiau praėjo keleri metai, ir jie vėl atrodė lyg geriausi draugai.
Vienas lauke – ne karys
Tačiau su „Snoro” banko akcininkais V. Romanovas taip ir nesusitaikė.
V. Romanovą jo aplinkos žmonės daug kartų įspėjo, kad likti finansų rinkoje pavyks tik tada, kai veiks šie du didžiausi lietuviški bankai, nes po vieną jie bus lengvai sužlugdomi galingų konkurentų iš svetur.
Bet V.Romanovas į tokius patarimus nekreipė dėmesio. Jis džiūgavo ir atvirai šlovino prezidentę, kai buvo nacionalizuotas „Snoras”.
Tačiau nepraėjus nė pusmečiui iš S. Daukanto aikštės atėjo nurodymas Ūkio bankui – sugrąžinti visas investicijas iš Balkanų ir Rusijos arba jungtis su Šiaulių banku.
Investicijų sugrąžinti buvo neįmanoma, todėl teko sėsti prie derybų stalo su Šiaulių banku. Tačiau nepavyko susitarti dėl akcijų paketo pasidalijimo, nes kiekvieno banko atstovai įtikinėjo, kad jų bankas yra vertingesnis.
Paskutinė galimybė išlikti Ūkio bankui buvo tokia – jungtiniame banke turėti 30 procentų akcijų paketą.
V.Romanovui tokios sąlygos atrodė žeminančios. Jungtis jis nesutiko, tačiau iki pat paskutinės minutės netikėjo ir tuo, kad prieš jo banką bus griebtasi drastiškų priemonių.
Prieš kelerius metus V. Romanovui jau buvo pavykę atremti bandymą uždaryti banką. Jis tikėjosi, kad atsilaikys ir šįkart.
Iššūkis Rusijos turtuoliams
Savo banko verslininkas vos neprarado po susikirtimų su Rusijos turtuoliais Romanu Abramovičiumi ir O. Deripaska.
Kaip neretai būdavo, praradęs realybės jausmą lengvasvoris V. Romanovas verslo ringe bandė pakovoti su sunkiasvoriais iš Rusijos dėl vienos didžiausių pasaulyje Nikolajevo aliuminio gamyklos.
Šie oligarchai išstūmė V. Romanovą iš gamyklos privatizavimo, tačiau jis sugebėjo per teismus ne tik prisiteisti 20 milijonų dolerių, bet ir gauti 30 procentų akcijų.
Tai įsiutino rusų milijardierius, kurie Lietuvą laikė savo tėvonija.
„Pamenu, sykį O. Deripaska tiesiai pareiškė: „Jeigu dar spyriosiesi, paskambinsiu į Lietuvą reikalingiems žmonėms, ir jūsų bankelis bus uždarytas”, – prisiminė V.Romanovas.
Bet daugelis yra patyrę – priimti už gryną pinigą visus šio verslininko žodžius būtų naivu.
Kratėsi vienkartinės naudos
Jau sukaupęs didžiulį kapitalą V. Romanovas pinigus vertino ne kaip dažnas verslininkas.
„Man norisi padaryti ką nors gražaus, kad žmonės galėtų metų metus tuo žavėtis”, – kalbėjo bankininkas.
Kartą Nidoje vienas vietos verslininkas įkalbinėjo suremontuoti jo namą prie jūros ir pelningai parduoti.
V.Romanovas karstėsi apgriuvusio pastato sienomis, o tuo metu savininkas vis pasakojo, kiek būtų galima gauti šį namą padalijus ir pardavus atskirais butais.
Po apžiūros, kai vyrai susėdo prie V. Romanovo namo židinio, verslininkas parodė deimantais inkrustuotą vazą: „Tai tikras meno kūrinys – mes numirsime, tačiau daugybė žmonių ja grožėsis.
Aš noriu, kad ir tavo namas prie jūros po remonto taptų miesto puošmena, o ne bendrabučiu.”
Po šių žodžių derybos nutrūko.
Užmojis – ne pagal jėgas
Nepavyko įgyvendinti V. Romanovui ir savo užmojo papuošti Vilniaus krantinę.
Verslininkas, nupirkęs „Žalgirio” stadioną bei Koncertų ir sporto rūmus, pasikvietė vieną garsiausių pasaulio architektų, Lietuvoje šaknų turintį italą Massimiliano Fuksą. Jis pažadėjo už 200 milijonų eurų, kuriuos žadėjo skirti Ūkio bankas, čia sukurti tikrą architektūros stebuklą – atgaivinti barokinį Vilnių.
Tačiau susidūrusi su įvairiomis biurokratinėmis užtvaromis ši idėja žlugo – liko tik architektūros projektas.
Metė jėgas į futbolą
Daug kas kritiškai vertindavo V. Romanovo investicijas į sportą. Tačiau pats bankininkas čia matė ir galimybę uždirbti.
Įsigijęs šalies futbolo čempioną „Kauno” klubą, jis buvo sugalvojęs visą strategiją – treniruoti vaikus, juos ruošti didžiajam futbolui, o paskui parduoti užsienio klubams.
Kelerius metus ši sistema veikė, tačiau V. Romanovas neišlaikė – kaip jam įprasta, sąmokslu apkaltino Futbolo federaciją ir trenkęs durimis pasitraukė iš Lietuvos futbolo.
Tuomet jis nusipirko ir išgelbėjo skolose skendėjusį Škotijos Edinburgo „Hearts” klubą.
Pirmaisiais metais jis ten buvo lyg gelbėtojas, visi vietiniai jį garbino ir vadino mažuoju Abramovičiumi.
Už 50 tūkstančių svarų jis nupirko dvi karvių statulas ir jas pastatė prie įėjimo į stadioną.
Kai klubas iškovojo Škotijos taurę, V. Romanovas kartu su Edinburgo meru užlipo ant šių karvių ir juos dievinančių sirgalių akivaizdoje iššovė šampaną.
Škotijoje regėjo milijonus
Matydamas tokį sirgalių susižavėjimą V. Romanovas tikėjosi gerai uždirbti.
„Įsivaizduoji – mieste šimtai tūkstančių fanatiškų sirgalių. Reikia atidaryti banko filialą ir visi jie suneš pinigus”, – aiškino V. Romanovas.
Verslininkas miesto centre nusipirko vieną seniausių pastatų, įrengė banko patalpas, pakvietė iš Lietuvos darbuotojų. Tačiau jis dėl savo reputacijos ilgai negavo Škotijos valdžios leidimo steigti banko filialą.
Kai leidimas pagaliau buvo duotas, situacija buvo pasikeitusi – sirgalių susižavėjimas išblėso, o ir bankui toks filialas nebebuvo reikalingas.
Atsikratyti šešėlio nepavyko
V. Romanovas visada troško pripažinimo. Jis į Lietuvą atvežė legendinį Maskvos Didžiojo teatro baleto spektaklį, už keletą milijonų restauravo cerkves Kaune, rėmė Nacionalinį operos ir baleto teatrą, daug kitų kultūros įstaigų, prieš kelerius metus nuo bankroto išgelbėjo „Žalgirio” krepšinio komandą.
Tačiau V. Romanovo vardas buvo nuolat siejamas su šešėline veikla. Net į populiariais tapusius rusų Senųjų Naujųjų metų pokylius aukšti pareigūnai eidavo nuleidę galvas – vengė, kad žurnalistai juos užfiksuotų.
Negalėdamas paveikti Lietuvos žurnalistų, jis nutarė pats įsigyti dienraščių.
Per krizę patraukė šokti
Nežinoma, kaip V. Romanovą pakeitė pasaulinė finansų krizė, tačiau gerai jį pažįstantys žmonės tvirtina, kad nuo to laiko jis tapo kitu žmogumi.
Iki krizės verslininkas vengė viešumos, nedalijo interviu, stengėsi niekur neišsišokti.
Bet iškart po krizės, kai Ūkio banko ir kitų jo valdomų įmonių akcijos sumenko daugiau kaip 10 kartų, bankininkas pasikeitė.
Pirmasis jo žingsnis į viešumą buvo vienoje televizijoje vykęs šokių konkursas.
Projekto pradžioje visi džiaugėsi bankininko pasirodymu, gyrė jo darbštumą.
Laikraščiuose ir žurnaluose pasipylė straipsniai su verslininko ir jo partnerės nuotraukomis, o banko darbuotojai džiaugėsi nemokama reklama.
Tačiau viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis, kai vieną jam nepatikusią žurnalistę V. Romanovas išvadino žiurke.
Dar didesnis sujudimas kilo, kai bankininkas buvo paskelbtas konkurso nugalėtoju, nors ir plika akimi buvo matyti: tokio vardo jis nevertas.
Eilėraščiai – ir balerinoms
Iš pradžių V. Romanovo atstovės spaudai bandė visais būdais užglaistyti savo boso akibrokštus.
Bet vietoj dėkingumo sulaukdavo priekaištų, kad lenda ne į savo reikalus, ir būdavo atleistos.
Atrodo, kad V. Romanovas nuoširdžiai tikėjo, jog yra labai geras šokėjas, ir nesuprato jam laidomų užuominų.
Į viešumą prasprūdo ir kitas pajuokos objektu tapęs verslininko pomėgis – rašyti eilėraščius.
Kurti eiles V. Romanovas pradėjo dar plaukiodamas povandeniniame laive, vėliau rašė skraidydamas lėktuvais ar laukdamas oro uostuose. Iš pradžių savo eiles jis skaitė tik artimiesiems.
Kartais vieną kitą eilėraštį verslininkas perskaitydavo per savo rengiamus rusų Senuosius Naujuosius metus.
Tačiau prasidėjus krizei V. Romanovas pratrūko – net pakviestas į publicistinę laidą televizijoje išsitraukdavo savo knygą.
Tapęs Operos ir baleto teatro mecenatu, jis skaitė eiles repeticijoms besiruošiančioms balerinoms ir net „Žalgirio” krepšininkams.
Iš politikos – šnipštas
Juokingai atrodė ir V. Romanovo bandymas eiti į politiką. Iki krizės jis niekur nesikišo, o tyliai pinigais remdavo daugelį partijų. Ši parama jam padėdavo sprendžiant ne vieną verslo problemą.
Tačiau prasidėjus krizei V. Romanovas patikėjo, kad gali tapti ne tik geru šokėju ar poetu, bet ir politiku.
2009 metais, vos tik pradėjus teikti kandidatūras į prezidento postą, V.Romanovas iš karto nubėgo užsiregistruoti į Vyriausiąją rinkimų komisiją.
„Sugalvojau spontaniškai, net su savo žmona nespėjau pasitarti”,– tuomet tvirtino V. Romanovas. Tačiau iš kandidatų sąrašo jis netrukus buvo išmestas, nes neatitiko kilmės reikalavimų.
Dar juokingiau atrodė ir Žmonių partijos steigimas bei visišku žlugimu pasibaigęs dalyvavimas šių metų Seimo rinkimuose.
Vietoj pabaigos. V. Romanovas norėjo būti pastebėtas, norėjo būti įvertintas. Tam jis negailėjo nei laiko, nei pinigų.
Kiekvieną šio verslininko žingsnį, kiekvieną jo susitikimą fiksavo asmeninis fotografas, o svarbiausius gyvenimo momentus įamžindavo televizijos operatorius.
Kiekvienam žmogui jo turto atėmimas ir pažeminimas visuomenės akyse – skaudus smūgis.
Bet didybės manijos ir kompleksų kamuojamam žmogui – tai smūgis tiesiog į paširdžius.
Lietuvos banką pavadino gauja
* „Esu nuliūdintas to, kas vyksta”, – iš pradžių neskubriai ėmė dėstyti V. Romanovas, užvakar telefonu pakalbintas LNK laidoje „Diagnozė: valdžia”.
* Bet netrukus jis ėmė kelti balsą. Lietuvos banko atstovus, sustabdžiusius Ūkio banko veiklą, V. Romanovas vadino sau įprastais žodžiais – „iškrypėliais”, „hakeriais”, „gauja” ir teigė, kad su juo susidorojama.
* Verslininkas aiškino, kad apie Lietuvos susidorojimą su jo banku sužinota Rusijoje.
* Paklaustas, ar liks Lietuvoje, ar toliau verslą plėtos užsienyje, V. Romanovas neatsakė, tik pridūrė, kad į Lietuvą to ir atvyko, „kad šitą gaują sutvarkytų”.
* „Aš nesibylinėsiu, aš jums parodysiu”, – grasino verslininkas.
* Jis neslėpė, kad Neries krantinėje turėjęs planų statyti gyvenamuosius namus, bet jam nuolat trukdė „iškrypėlių gauja”. Anot jo, toks projektas būtų naudingas visam Vilniui: „Daryčiau tokį projektą ne dėl to, kad uždirbčiau, o...”
* „Aš investuoju, o mano investicijas užmuša gauja. Jei dabartinis jaunasis administratorius sakys, kad trūksta turto, aš įnešiu dar”, – aiškino V. Romanovas.
* „Jūs prieš mane nieko nepadarysit, nes jūs berazumis, ministre”, – žodžiais žarstėsi Ūkio banko savininkas.
Ūkio banką perims Šiaulių bankas?
* Šiaulių bankas yra labiausiai tikėtinas pretendentas perimti antradienį uždaryto Ūkio banko vadinamąją gerąją dalį.
* „Derybos tarp Ūkio banko ir Šiaulių banko, toks savotiškas flirtas, apsižiūrėjimas, sakyčiau, vyko jau gerus metus. Štai kodėl turbūt to gerojo banko atidavimas Šiaulių bankui yra labiausiai tikėtinas scenarijus – vienas bankas apie kitą labai daug žino, daugiau mažiau įsivaizduoja, kokia įvairių objektų vertė. Todėl, sakykim, kitam bankui, kuris galbūt norės dalyvauti šiame procese, bus sunku per trumpą laiką atlikti auditą ir įsivaizduoti, kokia ta vertė”, – teigė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.
* Jis sakė, kad pretenduoti į Ūkio banką galės visos to norinčios finansų institucijos, o laimės geriausias pasiūlymas.
