Permainingoje kapitalizmo epochoje žlunga ne tik įmonės. Prasiskolina, bankrutuoja, išnyksta net valstybės. Ar tai negresia mūsų tėvynei? Apie tai ne tik politikams, bet ir kiekvienam mūsų derėtų galvoti kasdien, ne tik Vasario 16-ąją.
Švenčiame Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto 95-metį. Jubiliejus. Jeigu tai būtų žmogus, ši sukaktis būtų dar ir labai garbinga. Valstybės gyvavimo požiūriu tai tik mirksnis, kuris ateities istorijos vadovėliuose greičiausiai bus apibūdintas kokiais penkiais sakiniais.
Bet ar tai nereiškia, jog turėtume visomis išgalėmis stengtis, kad tas penktasis sakinys, susijęs su mūsų, gyvųjų, gyvenimu, būtų teigiamas, optimistiškas, lėmęs Lietuvos, kaip valstybės, išlikimą?
Net ir Vasario 16-osios šventė daugeliui dar atrodo tuštoka, neapčiuopiama, labiau nukreipta į tuščiavidures valstybės pareigūnų kalbas ir parodomąsias demonstracijas nei į vidinį kiekvieno mūsų pasididžiavimą, kad vis dėlto gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.
Kodėl taip yra? Net 50 iš tų 95 metų praleidome Sovietų Sąjungoje. Daugybės lietuvių, ypač gimusių po 1970-ųjų, santykis su Vasario 16-ąja vis dėlto daugiau ar mažiau išskydo.
Geriausiai tą šventę atsimena tie, kurių giminaitis buvo gimęs būtent tą dieną. Linksmybės liedavosi laisvai. Prieš įrašą pase „gimė vasario 16 d.” būdavo bejėgiai net milicininkai, kurie kitus, švenčiančius tą dieną, negailestingai skalpuodavo.
Per pastaruosius du dešimtmečius gimė ir užaugo karta, kuriai tokie dalykai skamba neįtikėtinai. Ne tik todėl daugeliui jų gali atrodyti, kad švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną nėra didelės prasmės – mat šalis esą visada buvo laisva ir nepriklausoma.
Juk niekam nėra paslaptis, kad žmogus savo gyvenimo, kuris yra vienintelis, pasąmoningai nesieja nei su praeitimi, kuri buvo prieš jo gimimą, nei su ateitimi, kuri bus po jo mirties. Tai intelekto pastangų reikalas.
Kitaip tariant, daugybės lietuvių – žinoma, ne visų – santykis su Vasario 16-osios švente yra daugiau ar mažiau komplikuotas, nepažymėtas vidinės būtinybės įspaudu.
Tad tą santykį ne tik kiekvienais metais, bet ir kasdien tenka kurti iš naujo – bandyti suvokti, kas tada, prieš 95 metus, įvyko, stengtis visa savo esybe pajusti, kas yra laisvė ir kuo kiekvienas mūsų prisidedame prie jos puoselėjimo?
Kai istorikų veikaluose skaitai, kaip sunkiai ir pasiaukojamai 1917–1918 metais buvo artėjama prie Nepriklausomybės Akto ir kuriama valstybė, supranti, kad politika – išmoningas laviravimas tėvynės labui.
Kitaip tariant, politika yra tai, ką pamiršta ilgesnio lito ar didesnio populiarumo besivaikantys kai kurie dabarties seimūnai. Įsivaizduokite patriarchą J. Basanavičių ir prezidentą A. Smetoną, televizijos projekte šokančius kvikstepą, ir bus aišku, kur per 95 metus mes nuėjome.
Tuos kelis mūsų istorijos puslapius, susijusius su Vasario 16-osios aktu, užbaigusiu ilgą 123 metų lietuvių tautos nevalstybinės būklės laikotarpį, kiekvienas turėtume mokėti atmintinai.
Vien todėl, kad tvirtai žinotume, jog tai buvo konkrečių žmonių sukurtas istorijos stebuklas, be kurio galbūt kvėpuotume vokišku, rusišku, lenkišku ar dar velniaižin kokiu oru.
Tie keli puslapiai galbūt padėtų bent sau suformuluoti, kas yra laisvė. Atsakomybė. Patriotizmas. Tolerancija. Pastangos. Darbas.
Tai tik tuštoki žodžiai, kol jų neužpildo konkretus turinys.
Kuris žmogus yra laisvas? Tas, kuris šventinėse eitynėse šaukia „Lietuva lietuviams”, ar tas, kuris oriai neša plakatą „Didžiuojuosi, kad esu lietuvis”? Tas, kuris dideliu greičiu vingiuodamas gatve sudaro kelias avarines situacijas, signalizuoja ir po nosimi keikiasi, ar tas, kuris, praleistas kito vairuotojo, padėkoja trumpu avarinio sustojimo lempučių mirktelėjimu?
Kad ir kiek suksi, laisvė – sudėtingas dalykas. Ji, kaip ir kiekvienas reiškinys, vis dėlto turi savitas taisykles, ribas, reikšmes. Apie laisvę gražiai yra rašęs poetas ir prozininkas D.Kajokas: „Jis buvo toks laisvas rašytojas, kad galiausiai buvo atleistas ir nuo skaitytojų.”
Perfrazuokite šią mintį turėdami omenyje vairuotoją, patriotą, žurnalistą, politiką ir nejučia priartėsite prie tikrojo laisvės supratimo.
Šiais laikais laisvė, aišku, neatsiejama ir nuo tolerancijos, kurios taip pat nesuprasi vienareikšmiškai.
Turbūt nebus gerai, jei ateityje tapsime tokie tolerantiški, kad nedrįsime išeiti iš namų bijodami netyčia užminti skruzdę. Nedžiugins ir tai, jei būsime tokie drąsūs ir laisvi, kad visus, išskyrus save, laikysime priešais, nevertais vaikščioti Marijos žeme.
Tad kol kas turbūt išties reikalingi visokie metų tolerancijos žmogaus rinkimai, vis labiau blogąja prasme laisvėjantiems piliečiams primenantys, kad egzistuoja elementari pagarba vienas kitam.
Apie tai kalbėjo S. Parulskis, ką tik išrinktas tolerancijos žmogumi. Rašytojas taip pat išreiškė viltį, kad geriau ateityje tokios nominacijos išnyktų – tokio apdovanojimo paprasčiausiai nebūtų kam teikti, nes visi būtume tolerantiški.
Šią mintį galima pritaikyti ir Vasario 16-osios šventei.
Gal kada nors nereikės jos viešai švęsti, nes laisvės, nepriklausomybės, valstybingumo židinį kiekvienas kurstysime savo širdyje. Kol tai skamba kaip utopija, mokykimės švęsti Vasario 16-ąją. Kartu. Linksmai. Išdidžiai.