Ar lietuvis visuomet apsuptas priešų?

Lietuvių fotomenininkai, įkvėpti Jules'io Massenet operos „Verteris“ romantinės istorijos, visą vasarį dovanoja nuotraukas meilės tema šią operą pastačiusiems „bohemiečiams“, o šie ragina žmones neslėpti savo jausmų. Šią savaitę savo nuotrauką dovanojo Londone gyvenantis fotografas Rokas Darulis. Jis pasirinko kūrinį iš tolerancijai skirto fotografijų ciklo, kurio dalis buvo eksponuota ir Londono nacionalinėje portretų galerijoje.

R. Darulio nuotraukos iš tolerancijos ciklo fragmentas.<br>R. Darulis.
R. Darulio nuotraukos iš tolerancijos ciklo fragmentas.<br>R. Darulis.
Rašytoja ir žurnalistė K. Sabaliauskaitė.<br>R. Danisevičius
Rašytoja ir žurnalistė K. Sabaliauskaitė.<br>R. Danisevičius
Rašytojas M. Ivaškevičius.<br>R. Danisevičius
Rašytojas M. Ivaškevičius.<br>R. Danisevičius
Filosofas K. Sabolius.<br>V. Balkūnas
Filosofas K. Sabolius.<br>V. Balkūnas
Daugiau nuotraukų (4)

Eleonora Bačytė

2013-02-17 20:46, atnaujinta 2017-10-22 21:50

Joje užfiksuota lietuvių dainininkė Jazzu ir juodaodė mergina. "Bohemiečiai", artėjančių „Verterio“ spektalių proga kalbėję apie meilę, paveikti R. Darulio nuotraukos, šįkart nutarė prabilti kita - Lietuvoje vis dar skaudžia - tolerancijos tema.  Pasidalyti mintimis apie tai  jie pakvietė tris savo požiūriais įsimintinus ir originalius Lietuvos žmones: rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę, dramaturgą Marių Ivaškevičių ir filosofą Kristupą Sabolių.

K. Sabaliauskaitė: „Tolerancijos devalvacija“

Tolerancija Lietuvoje tapo tokiu devalvuotu ir nuvalkiotu žodžiu ar netgi šaipymosi objektu, kad tai tik įrodo, jog šis jausmas ar pozicija kelia mums didelių problemų.

Man visuomet būna keista, kai, viena vertus, svajojame apie „skandinaviškąjį rojų“, žavimės švedų ar danų gyvenimo komfortu, draugiška visuomenine atmosfera ir kasdieniu atsakingumu, tvarka, saugumu, ir nenorime pripažinti, kad būtent šių bendruomenių pamatinis akmuo yra ne kas kita, o tolerancija, pagarba kito bendruomenės nario privatumui ir pasirinkimams (tol, kol jie nepažeidžia valstybės įstatymų).

O mes kasdien ir visai mielai toleruojame korupciją, kyšininkavimą, mirtį nešančius kelių eismo taisyklių pažeidimus, taikstomės su įžūliu tarnautojų ir seimūnų galios demonstravimu, bet netoleruojame tų, kurie yra tiesiog kitoniški.

Nemėgstame nei svetimtaučių atvykėlių, nei kitataučių savo piliečių, homoseksualų, „nežinančių savo vietos moterų“, kitų religijų išpažintojų, netikinčiųjų, išsišokėlių, išsiskiriančių išvaizda ar sugebėjimais, sėkmės lydimų, pernelyg liesų, pernelyg storų, pernelyg besišypsančių, „ne tokio“ ilgio sijonu ar apsiavusių „ne tokiais“ batais.

Sąrašą būtų galima tęsti, bet jis toks ilgas, kad neapleidžia mintis - o ką gi mes tuomet mėgstame ir mylime? Ar vien pilkutę nupiepusią vidutinybę? Ar tiesiog visas šis netolerancijos sąrašas driekiasi dėl to, kad nemylime patys savęs? Ir savo tapatybę apibrėžiame per neigiamą veiksmą, sakydami „aš nesu/man nepriimtina/nepatinka“, nes stinga savybių save teigti pozityviai, kūrybiškai, geru asmeniniu pavyzdžiu.

Juk patogiau šiauštis ir purkšti, kad du gatve einantys rankomis susikibę vyrai „pažeidžia tavo teises ir kelia grėsmę krikščioniškoms vertybėms“, nei pačiam sukurti ir išpuoselėti darnią mylinčią šeimą. Daug paprasčiau ką nors apkaltinti erezija, nei pačiam sukurti kūrinį, kuris priverstų kitus įtikėti.

Šiandien paklauskime savęs: ar kaip valstybė turime daug draugų ir sąjungininkų, ar kaip tauta esame pasaulyje mėgstami, ar kaip individai esame kitiems malonūs ir draugiški?

Galbūt atėjo metas pamilti patiems save. Arba - nukreipti netoleranciją. Kad ji virstų netolerancija nepagarbai, neteisybei, agresijai.

M. Ivaškevičius: „Viskam reikia laiko“

Nesijaučiu esąs tolerancijos srities ekspertas, tačiau, kiek teko susidurti su emigrantais Anglijoje, jų požiūris į aplinką išvažiavus nepakinta, ypač - vadinamosios darbo klasės žmonių.

Turbūt tai normalu, kadangi tolerancija kaip pozicija susiformuoja anksčiau nei išvykstama. Be to, išvažiavę žmonės vis vien gyvena lietuviškame informacijos lauke, o pastarasis stipriai nekinta.

Kitoje šalyje žmonės automatiškai atsiduria labai arti savo įprastų netolerancijos objektų: kitataučių, kitos rasės žmonių. Taip sutampa, kad lietuviai dažnai gyvena rajonuose, kuriuose daug pakistaniečių, atvykėlių iš Bangladešo ar lenkų emigrantų.

Kartais ir ten įvyksta didžiulių konfliktų, kai turi įsikišti policija. Pavyzdžiui, atvejis, kai lietuvis nužudė pakistanietį.

Iš tiesų jausmas toks, kad mes, lietuviai, visuomet apsupti priešų - lietuvis niekada neturi draugų. Neapykanta kitiems išlieka ir išvykus. Lygiai taip pat, iš tradicijos, nemėgstami lenkai, juodaodžiai. Pastarieji už tai, kad jie - juodaodžiai, anglai - nes jie pasipūtę ir į atvykėlius žiūri kreivai.

Žinoma, atsiranda ir pačių britų išpuolių bei netolerancijos. Jie patys yra susidarę kiek neigiamą požiūrį į lietuvius, nors daugelis nėra su jais susidūrę, tik mato žiniasklaidoje vis nuskambančias žinutes apie smulkius ar didesnius jų nusikaltimus.

Antra vertus, jie nelabai skiria lietuvius nuo kitų atvykėlių - jiems mes esame Rytų europiečiai, užimantys jų darbo vietas ir padarantys daugiausia nusikaltimų.

Tiesa, sakyti „britai“ yra labai platu ir apibendrinta. Kaip ir visur, žmonės skirtingi, yra išsilavinusių, yra ir tokių, kurie gyvena stereotipais. Jų visuomenė kasdien susiduria su daugybe atvykstančių įvairių žmonių.

Teko sutikti ir nukentėjusių nuo britiškojo rasizmo, nors ir retesnio. Vieną tikrą situaciją panaudojau ir savo pjesėje „Išvarymas“, kai emigrantas, tapęs elgeta, gatvėje suspardomas praeinančių britų. Nieko nepadarysi, nacių visur yra.

Tolerancija - ilgas procesas, kuris skinasi kelią ne tik pas mus, bet ir Vakaruose. Skirtumas tas, kad užsienyje ties tuo dirbti pradėta kur kas anksčiau.

Tačiau pažanga jau matyti ir pas mus. Atsimenu, kaip gėjai, 2004 metais paprašyti nusifilmuoti dokumentiniame filme, nesutiko, nes jiems buvo nejauku. Šiandien matau tuos pačius žmones viešojoje erdvėje, atvirai pasisakančius. Procesas vyksta, juda, galbūt kartais tiesiog nereikėtų tikėtis, kad viskas pasikeis taip greitai. Manau, kad mums prireiks dar kokių dvidešimties ar trisdešimties metų. Panikuoti neverta, viskam reikia laiko.

K. Sabolius: „Kunigaikštis Gediminas įkūrė Šiaurės Jeruzalę“

Aš nemėgstu to, kas vadinama „tolerancija“. Ne todėl, kad manyčiau, jog žydai geria vaikų kraują, gėjai vaikus tvirkina, o juodaodžiai jų tiesiog gimdo per daug.

Atvirkščiai. Kadangi man ne tas pats, kaip šie žmonės gyvena, nemanau, kad apie juos galima kalbėti tik kaip apie numirėlius „gražiai arba nieko“.

Kai atsiranda poreikis suprasti vienas kitą, kyla įvairiausių jausmų ir nuomonių. O kai žmonės yra pakankamai artimi, jie netgi pradeda vienas apie kitą pasakoti anekdotus.

Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas pateikia labai gerą pavyzdį apie tai, kaip buvusios Jugoslavijos žmonės mokėjo vieni iš kitų šaipytis.

Pažįstamo pobūdžio etniniai juokeliai - juodkalniečiai yra tinginiai, o slovėnai šykštūs tarsi suvalkiečiai - iš dalies užtikrino taikaus bendrabūvio pagrindą. Tol, kol prasidėjo karas.

Kitas filosofas - lietuvis Alphonso Lingis - man yra pasakojęs, kokius žiauriausius nacistinius anekdotus apie save yra sukūrę žydai.

Būkime blaivūs - žmonės yra silpnos ir pagiežingos būtybės. Jiems būdinga ko nors nekęsti. Todėl tolerancija, t.y. kalbėjimas politiškai korektiškomis frazėmis, kurios nieko neįžeistų, dažnai slepia tiesiog šlykščias mintis, užgniaužtą neapykantos jausmą ar mažų mažiausiai abejingumą.

Umberto Eco taikliai pastebi, kad tautoms apskritai būtina susikurti priešą tam, kad išsaugotų savo tapatybę.

Tačiau kultūringos ir didžios bendruomenės moka nukenksminti šį žmogišką silpnumą, nepaversdami to nei mentaline, nei fizine prievarta. Tai padaryti įmanoma tik suvokiant, kad jokia kultūra nėra vienalytė - ją sudaro įvairiausios įtakos, kurias reikia išmokti priimti. Pavyzdžiui, vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche bodėjosi savo germaniška kilme ir girdavosi esąs lenkas.

Tiesą sakant, visos „didžiosios tautos“ buvo multikultūriškos ir multietniškos - nuo antikinių graikų polių iki pasaulinės įtakos neprarandančių JAV. Fašistuojančių vasario 16-osios eitynių dalyviams ne pro šalį prisiminti, kad jų šlovinamas kunigaikštis Gediminas yra ne tik simbolinis Vilniaus įkūrėjas, bet ir pirmasis bei pats tikriausias lietuvių kosmopolitas.

Jeigu ne jo laiškai, kuriuose jis kvietė svetimšalius įsikurti santakoje prie Vilnios ir Neries, kažin ar Vilnių būtų pasiekę ne tik vokiečių misionieriai, bet ir žydų pirkliai.

Ir jeigu ironiškose mintyse gali būti daugiau tiesos nei atrodo, tai kunigaikštis Gediminas įkūrė Šiaurės Jeruzalę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.