Ar todėl, kad buvę valdžioje dešinieji išsigando, jog santykiai, kaip ir turi būti, bus atstatyti, ar iš pavydo, kaip Lietuvoje dažnai būna, ar dėl kitų priežasčių, tačiau taip atsitiko.
Karingai nusiteikusieji smerkė užsienio reikalų ministrą už diplomatinio mandagumo žodžius ir net pavertė juos „atsiprašymu valstybės vardu“, aiškinosi ar jis galėjo (ir kaip drįso!) tai daryti. Kai kas tai pavadino net valstybės išdavimu ir panašiais žodžiais.
Opozicijos lyderis, buvęs premjeras A. Kubilius, ko gero labiausiai kaltas dėl nemokšiškai sugadintų santykių su strateginiais partneriais, ragino „per daug neatsiprašinėti“, tuo tarsi ir pripažindamas, jog santykiai vis tik buvo sugadinti.
Dar blogiau, jog sugadinę santykius, valdantieji konservatoriai ir liberalai, trejus metų nieko nedarė, kad kaip nors juos pagerinti.
Pavyzdžiui, Lietuvos - Lenkijos parlamentinė asamblėja neveikia nuo 2009-jų. O juk būtent šis parlamentinis forumas jau kone dvidešimt metų ir buvo ta dvišalė politinė parlamentinė institucija, kur visuomet buvo keliami ir diskutuojama pačiais aštriausiais dvišalių santykių klausimais.
Net jei konservatorių Užsienio reikalų ministras ir nebendravo su Lenkijos kolega, kas yra keista, nes nevykdė savo tiesioginių pareigų, tai jau parlamentarai, ko gero, kaip tik turėjo bent jau šį vakuumą užpildyti.
Tiesa, ne visi šįkart, ačiū Dievui, pralaimėjusių rinkimus dešiniųjų isterikai pasidavė.
Politologai, ekspertai, apžvalgininkai iš esmės apgynė ministro L. Linkevičiaus diplomatinius žingsnius, teigiamai vertindami pastangas atkurti dviejų kaimyninių, Europos Sąjungos ir NATO šalių pozityvią poziciją bendradarbiauti.
Kas, iš tikrųjų ir yra neišvengiama.
Teigiamas buvo ir kiek vėliau įvykęs ir premjero A. Butkevičiaus vizitas. Tuoj pat po jo, praėjusią savaitę abi kaimynės pasirašė labai svarbią energetikos projektui „LitPol Link“ sutartį dėl nuolatinės elektros srovės intarpo.
Konkursą dėl 288 mln litų vertės projekto laimėjo žinoma energetikos bendrovė ABB. Tačiau svarbiausia, jog tai bus pirmoji reali jungtis, ne kalbomis ir konservatoriškomis strategijomis, prijungiant Lietuvą prie Vakarų Europos elektros infrastruktūrų.
Kaimyninės šalys visoje Europoje turi ginčytinų klausimų, įtampų dėl tautinių mažumų, praeities nuoskaudų. Bet juk ES tuo ir išskirtinė, kaip sąjunga, būtent todėl ir susikūrė, kad visa tai įveiktų, kad nustotų kariauti, kad bendradarbiautų, prekiautų, kurtų savo šalių gerbūvį.
Pagaliau, kad kartu atlaikytų rimčiausius globalios konkurencijos iššūkius. Ar ne politikų, o ypač užsienio reikalų ministrų, diplomatų reikalas tokius santykius užtikrinti?
Norėtųsi iškelti retorinį klausimą: o kaip mes pirmininkautume Europos Sąjungai, neišsprendę savo dvišalių santykių problemų su kaimynine šalimi?
Ką galėtume pasakyti, pavyzdžiui, Rytų partnerystės klausimu - vienu iš pagrindinių mūsų pirmininkavimo prioritetų?
Šalims, kurios nori būti sąjungoje, kurios turi daugybę neišspręstų problemų su savo kaimynėmis ir kurias mes raginame tai daryti?
Ar provincialiuose ginčuose paskendusios kaimynės, šiuo atveju Lietuva ir Lenkija, būtų tinkamas pavyzdys Europai ir toms šalims, kurios prie jos glaudžiasi ir kurias mes raginame laikytis europinių įstatymų bei vertybių?
* * *
Gediminas Kirkilas yra Seimo vicepirmininkas, Socialdemokratų partijos narys
