Atsivedė tėvą
Į Pilėnų gatvėje, bendrovės „Panevėžio specialusis autotransportas“ teritorijoje esantį Panevėžio gyvūnų globos draugijos Gyvybės vagonėlį šią savaitę atėjo simpatiškas, tvarkingai apsirengęs didžiaakis maždaug dešimties metų berniukas.
Apžiūrėjęs čia laikomus mažus šuniukus, jis išsirinko vieną kalytę ir paprašė jam ją atiduoti globoti.
„Paaiškinau jam, kad jis turėtų ateiti su mama ar tėčiu, nes be suaugusiojo sutikimo mes gyvūnėlių neduodame“, – prisiminė mažąjį gyvūnų mylėtoją R. Liberienė.
Neišprašęs šuniuko, vaikas kažkur išėjo, o netrukus vėl sugrįžo lydimas suaugusio vyriškio. Berniukas paaiškino atsivedęs tėtį. Vyriškis patvirtino esąs šio vaiko tėvas ir sutinkąs, kad namuose augtų šuniukas. Kadangi jis pateikė savo asmens tapatybės kortelę, pasirašė reikiamus dokumentus, gyvūnų globėjai šuniuką leido jiems išsirinkti. Vaikas vėl nedvejodamas parodė į tą pačią rudakailę jaunutę kalytę.
Kalytė grįžo į prieglaudą
Tačiau tos pačios dienos vakare paaiškėjo liūdna tiesa. R. Liberienei paskambino Grupinio gyvenimo namų (buv. Panevėžio laikinieji vaikų globos namai) darbuotojos. Jos pasiteiravo, ar ne iš Gyvūnų globos draugijos jų globotinis tądien parsinešė šuniuką.
Grupinio gyvenimo namuose auginti gyvūnėlių negalima, todėl savanoriai gyvūnų globėjai nuvažiavo į Teatro gatvėje įsikūrusią įstaigą ir atgal į Gyvybės vagonėlį parvežė kalytę, tik vienai dienai gavusią mažą mylintį šeimininką.
Vaikas sužeista širdimi
Pasirodo, šuniuką auginti panoro devynmetis šių Grupinio gyvenimo namų globotinis. Kartu su keliais metais jaunesniu broliuku jis čia gyvena jau maždaug pusmetį. Vaikas čia pateko sunkiai sužeista širdimi – jo bei brolio nebenorėjo auginti laisvą gyvenimo būdą mėgstanti gimdytoja. Iš pradžių vyresnysis vaikas vis laukė, kada mama juos pasiims vėl namo.
Vėliau tą viltį, kad gyvenimas vėl bus toks pat, pakeitė pyktis ir net neapykanta juos išdavusiai mamai. Nors ši retsykiais vaikus aplanko, berniukas neslepia jai priešiškumo.
„Vaiko širdyje liko didžiulis skausmas, jis jautėsi vienišas, tikriausiai todėl ir įsinorėjo keturkojo draugo“, – spėja Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Aida Žygelienė.
Kai dieną grįžusiam su šuniuku globotiniui auklėtojos paaiškino, kad keturkojo čia auginti negalima, berniukas kažkur dingo. Jį, tebevaikštantį kartu su šunyčiu, darbuotojai surado tik vakare. Tuomet berniukui teko atsisveikinti su kalyte ir vienam grįžti į savo laikinuosius namus.
Auginti neleidžia
Pasak A. Žygelienės, Grupinio gyvenimo namai įsikūrę privačių namų rajone, kur vaikai mato aplinkui vaikštinėjančius šunis, kates. Nenuostabu, kad neretai tėviškos šilumos ir meilės negaunantys vaikai norėtų ir patys tokių augintinių turėti. Deja, šiuose perpildytuose namuose (nors globotiniams yra numatyta 14 vietų, šiuo metu čia gyvena 21 vaikas – nuo naujagimio iki 17-mečio) sąlygų auginti kokį nors keturkojį nėra, o ir higienos normos to neleistų.
„Gal vėliau, kai baigsime remontus, lauke kokį šuniuką galėsime auginti“, – viliasi A. Žygelienė. Jos teigimu, šis atvejis pirmas, kai įstaigos globotinis taip atkakliai bandė įsigyti keturkojį draugą.
Pagalbininką rado degalinėje
Žurnalistams pavyko išsiaiškinti, koks vyras atlydėjo berniuką į Gyvūnų globos namus. „Negaliu patikėti, vadinasi mane vaikas apgavo“, – nustebo Pilėnų gatvėje gyvenantis 34 metų Saulius M., išgirdęs, į kokią istoriją įsipainiojo.
Vyriškis papasakojo, kad jam būnant degalinėje netoli bendrovės „Panevėžio specialusis autotransportas“, atėjo nepažįstamas berniukas ir paprašė padėti jam pasiimti iš gyvūnų prieglaudos šuniuką. Vaikas paaiškino, kad mama dirba, tėtis išvykęs, o be suaugusiojo jam gyvūnėlio neduoda.
Vyras, pasigailėjęs berniuko, sutiko jam padėti. Jis ne tik užpildė Gyvūnų globos draugijoje šuniuko paėmimo dokumentus, bet ir išsikvietęs taksi nuvežė berniuką namo, nes šis paaiškino, kad gyvena kitame miesto gale – Marijonų gatvėje. Nuvažiavus į tą gatvę, berniukas parodė namą, kur esą jis gyvena, atsisveikino ir su savo naująja rudakaile drauge išlipęs nuėjo.
Galima tik stebėtis, kaip išradingai mažametis siekė savo tikslo. Simboliška, kad gyvenimo nelepinamas vaikas sau į drauges išsirinko taip pat niekam nereikalingą šuniuką. Ir jų troškimai labai panašūs – rasti ne laikinus, o tikrus namus, mylinčią šeimą. Deja, šiuos du pamestinukus gyvenimas suvedė tik vienai dienai.
