Esame matę daugybę filmų apie tai, kaip menama šalis mobilizuojasi gelbėdama kelis savo piliečius, pakliuvusius į bėdą kažkur toli užsienyje. Tai teorija.
Bet dabar savo akimis matome, kaip artimiausi kaimynai, iš esmės nesiskaitydami su išlaidomis ir su priemonėmis, stoja savo tautiečių pusėn pačioje Vilniaus širdyje ir apylinkėse, netgi sukurdami valstybės politikos krizę dėl W raidės. Tai praktika.
Kasdien, įsėdę į maršrutinį autobusiuką ar užsukę į nestilingą parduotuvėlę girdime „Russkoje radijo“ akordus ir rečitatyvus. Netgi Baltarusijos ir žydų bendruomenės problemos mums žinomos, įvairiai trimituojamos ir beveik savos.
Tuo tarpu saviškiai, lietuviai, gyvenantys čia pat - pramintame mažesnių akcizų prekybos kelyje į Augustavą ir Suvalkus - tampa dar viena tyrosios ir rūpestingosios Lietuvos problema.
Viešumoje aną savaitę šmėkštelėjo žinia: „Lenkijos lietuviai kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę prašydami tarpininkauti dialoge su Lenkijos vadžia, kad nebūtų uždaromos trys Punsko valsčiaus lietuviškos pagrindinės mokyklos“.
Lyg nebūtų dešimčių pareigūnų URM, Tautinių mažumų departamente ir kitose valstybės tarnybose, kurių tiesioginis darbas rūpintis lietuvių reikalais užsienyje ir konkrečiai Lenkijoje. Lyg žinia apie uždaromas mokyklas ir kitus mūsų tautiečių mažumos Lenkijoje ignoravimo faktus bei požymius nukrito tarsi iš dangaus. Šios problemos - daugiametės ir įsisenėjusios. Nebūsiu labai originalus tai sakydamas.
Ar tai mūsų nuolankumas kaltas, ar mūsų valdžių minkštakauliškumas ir neryžtingumas?
Kai 15 metrų už A. Baranausko paminklo Seinuose surenčiamas lauko tualetas, čia nekyla jokių problemų. Tualetas tebestovi jau kelinti metai. Seinų, Punsko ir kitų Lietuviškų gyvenviečių mokyklos engiamos ir spaudžiamos taip pat ne pirmi metai - vėlgi tik tylūs padejavimai ir jokios gynybos. Atrodo, Lietuva neturi jokios savigarbos.
Įsivaizduokime, kad kas nors panašaus atsitiktų vietiniams lenkams Lietuvoje. Oho, koks triukšmas kiltų!
Tikrai atrodo, kad besikeičiančioms Lietuvos valdžioms tai visai nerūpi. Likimo valiai paliekama visa daugiatūkstantinė lietuvių bendruomenė Suvalkų krašte.
Kiekviena save gerbianti valstybė, bent jau mano įsitikinimu, iš paskutiniųjų turėtų ginti savo žmonių interesus, kur tie žmonės begyventų. O juo labiau istorinių, turinčių tradicijas tautinių mažumų, kurios savaime yra unikalios.
Lenkijos lietuvių ir lietuviškų mokyklų Lenkijoje istorija liudija ką kitą. „Nedrįstame Lietuvoje ieškoti finansinės paramos galimybių, nes gerai suprantame, kad mūsų valstybei sunku išlaikyti savo tautinių mažumų mokyklas. Kai kuriose iš jų taip pat yra nedidelis moksleivių skaičius, tačiau rajonų savivaldybės sugeba išlaikyti jas, nes Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija skiria joms tinkamą finansavimą. Ne tik pagal vaikų skaičių, bet ir mokyklos poreikius“, – rašoma Lietuvių bendruomenės laiške.
Valdžia, gavusi tokią žinią, turėtų mesti savo rietenų pasiansą, atidėti, ar bent jau apriboti draugų ir gerbėjų projektus ir iš esmės imtis Lenkiškos Lietuvių problemos, skiriant tiek lėšų, kiek jų reikia norint išsaugoti lietuvybę.
Juk turėtų būti aišku, kad pradelsus, ar pagailėjus iš esmės nelabai didelių investicijų, po kelerių metų jau nebus ko gelbėti - neliks lietuviško prado senose istorinėse žemėse. Neliks ir problemos. „Pan Butkievič...“ - sveikins mūsų premjerą po kelerių metų Seinuose.
O politinio elito diskusijos turbūt persikels į naują lygmenį - kaip rašyti Vilniaus miesto pavadinimą: su raide V, o gal jau su W?
