Tačiau įvyko precedentas – popiežius suprato, kas naudingiau Bažnyčiai ir žengė beprecedentinį, giliai suvoktą žingsnį. Atrodytų, Josephas Ratzingeris užėmęs tradicijos saugotojo poziciją per visa 8 metų laikotarpį – sulaužė šimtmečiais galiojusią tradiciją – popiežiumi būti iki gyvos galvos.
Sąlyginai galima matyti tris tradicijų rūšis Bažnyčioje: Šventoji Tradicija – pats esminis nekintantis turinys; besikeičiančios tam tikro laiko tikėjimo išraiškos tradicijos – muzikos, meno, kalbos, maldos, administravimo, liturgijos tradicijos; ir pagoniško turinio tradicijos, kurios turi būti išvalytos. Popiežius sulaužė būtent tą tradiciją, kuri gali, o ir pageidautina, kad keistųsi keičiantis laikams.
Kai ką net nuvylė toks popiežiaus sprendimas. Ypač tuos, kurie popiežių suvokia labai viduramžiškai. Štai komentuodamas susidariusią situaciją Bernardas Gailius sako, kad popiežius tariamai turįs būti panašesnis ne į įmonės direktorių, o į monarchą. Galima su tuo sutikti? Bažnyčia turi siekti būti valdoma ne monarchiškai, ar „įmoniškai“, demokratiškai, o dieviškai.
Savo paskutinėje kalboje Benedikto XVI tai ir akcentavo, kad Bažnyčios - bendruomenės laivą vairuoja Jėzus Kristus ir Jis yra laive. Jis šiandien yra laive nors dabar skelbiama „sostas tuščias“ ir visi laukia naujos žinios: „Turime popiežių“, tačiau yra Šventoji Dvasia, kuri visada veikia bei vadovauja ir ne tik per popiežių, bet ir per visus žmones.
Galima įžvelgti, kad prasitarus apie numatomą pasitraukimą iš šios tarnystės jautė spaudimą, kad išlaikytų tradiciją šiame poste būti iki paskutinio atodūsio. Priimti būtent tokį sprendimą reikėjo ir ryžto.
Bažnyčios valdymas nėra monarchinis ar pasaulietiškai demokratinis. Tai teokratinis, Šventosios Dvasios tarnaujantis vadovavimas. Bažnyčios nariai tiki ne popiežiumi ar kunigais, bet pirmiausia Dievu. Neretai pasitaiko, kai įtikėję Bažnyčios tarnais, pamatę jų netobulumą ir nuodėmingumą – nusivylę jais, nebetiki ir Dievu. Tai gal niekada Juo ir netikėjo?
Pats popiežiaus rinkimas visais Bažnyčios amžiais turėjo ir demokratinį aspektą – jis buvo renkamas, o ne paveldimas pagal giminystę ar kaip kitaip. Nežiūrint viduramžių anomalijų.
Įkvėptas balsavimas jį išrinkus, įkvėptas ir suvokimas, kad tokio pobūdžio tarnystė pasibaigė. Likusį gyvenimo tarpsnį labiau skirs giliai kontempliacijai, maldai, knygų rašymui, galiausiai pasiruošimui kelionei į Amžinybę, susitikimui su Dievu.
Lietuvių sąmonėje yra likę daugiausia du popiežiai: Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, o didysis reformatorius popiežius Jonas XXIII kaip ir mažai žinomas. Suprantama, jo tarnystės laiku 1958-1963 Lietuva buvo po geležine uždanga ir Bažnyčios atsinaujinimo vėjai mūsų šalies tuo metu kaip ir nepasiekė.
Kas įdomu, kad popiežiumi Angelo Giuseppe Roncalli išrinkas buvo tikrai nebejaunas, jau 77 metų, ir jį rinkę kardinolai visai nemanė, kad renka šimtmečiais neregėtų permainų iniciatorių, reformatorių, kuris sušaukė Vatikano II Susirinkimą. Jį rinko kaip „pereinamąjį“ popiežių, kuris nieko nekeis, o po jo gal kažką ir keisime, o kol kas, bent kokį dešimtmetį pagyvenkim po senovei, manė kardinolai.
Tačiau visus kardinolus pribloškė, kai jis paskelbė šaukiantis Visuotinį Bažnyčios Susirinkimą, kuriame nebus prakeikinėjimų, o ieškoma būdų atsinaujinimui, dialogui, ekumenizmui, religijų tarpusavio supratimui.
Šiandien sunkiai suvokiami tokie dalyką, kad viešos pamaldos vyktų tarsi užkalbėjimai nesuprantant susirinkusiems žmonėms kas sakoma - lotynų kalba. O juk taip buvo vos prieš 50 metų. Vos prieš pusšimtį metų dar popiežiui buvo atsiklaupus bučiuojamos kojos ir daug kitų dalykų, kurie šiandien visiškai nesuvokiami, kaip taip iš vis galėjo būti? Juk Bažnyčia tikrai ne monarchinė ar despotinė institucija, bet tarnaujanti meilės bendruomenė.
Kitas popiežius tikėtina taip pat atneš naują braižą, gal tikrai jis bus iš kito žemyno, gal ir kitokios odos spalvos, gal prasidės naujų reformų laikas? Juk Bažnyčia visada yra besireformuojanti, besikeičianti, bet išlaikanti esminį turinį. Tai laukime naujo dūmo ir naujos Dvasios.
