Nepaisant skandalingo S. Berlusconi pasitraukimo iš posto ir griežtų naujojo ministro pirmininko, buvusio eurokomisaro M. Monti reformų, Italijos skola vis dar nėra suvaldyta, o visuomenės pasitikėjimas valdžia ir jos veiksmais menksta tiesiog dienomis.
Kodėl rinkimų Italijoje rezultatai tokie svarbūs visai Europos Sąjungai? Italija – vienintelė iš 6 pirmųjų 1958 m. įkurtos Europos Ekonominės Bendrijos narių, susidurianti su tokiais ekonominiais sunkumais ir priversta imtis griežtų taupymo ir sistemos reformų priemonių.
Bet koks italų žingsnis tolyn nuo šių skaudžių, bet būtinų sąlygų iškart turėtų įtakos euro ir visos ES stabilumui.
Be to, italai visuomet buvo savotiškas kelrodis likusioms Pietų Europos valstybėms, siekusioms gyvenimo kokybe pasivyti į priekį nutolusias Vakarų šalis, tad jų nesėkmė atvertų dar didesnę prarają tarp pietų ir likusių valstybių narių.
Ypač svarbu yra tai, kad valdžia sugebėtų įtikinti italus, jog reformos nebus laikinos, o skolų našta nebus perkelta ant sunkiausiai besiverčiančiųjų pečių. Bet ar pavyks? Kol kas neatrodo.
Nenuostabu, kad sunki ekonominė padėtis ir privalomas diržų veržimasis sukėlė piliečių pasipiktinimą. Juolab kad dar didesnės aistros ir protestų bangos aikštėse kyla dėl to, jog italai nebenori taikstytis su politikų korupcija ir tuščiais pažadais. Tad kol kas nematyti jokių žingsnių – nei pirmyn, nei atgal, tiesiog trypčiojama vietoje.
Nors rinkėjų palaikymo sulaukė P. L. Bersani vedama centro kairės koalicija, neoficialiu rinkimų laimėtoju tapo netikėtai iškilusio 5 žvaigždžių judėjimo vadovas komikas B. Grillo.
Per kelerius metus šis protesto judėjimas pavirto rimta politine jėga, kuri sulaukė maždaug ketvirtadalio rinkėjų balsų ir gali lemti, kokia bus padėtis Italijos Senate.
Galime rasti šiokių tokių analogijų tarp B.Grillo ir iš Lietuvos politinio žemėlapio jau išnykusios, taip pat staiga suspindusios Tautos prisikėlimo partijos vadovo A. Valinsko, pasinaudojusio televizijos įvaizdžio populiarumu ir susigraibiusio protesto balsus.
Bet B. Grillo, nors ir neturintis patirties politikoje, tapo puikiu nusivylusios italų dalies lyderiu, gebėjusiu išvesti juos į gatves ir ne tik erzinti Italijos valdžią, bet ir kelti rimtus reikalavimus.
Dar didesnė staigmena yra tai, kad S. Berlusconi, kuris, daugelio ekspertų nuomone, jau buvo praradęs rėmėjų pasitikėjimą ir bepranykstąs iš aktyvios politikos, surinko beveik tiek pat balsų kaip ir kairieji.
S. Berlusconi vadovaujamų centro dešinės atstovų puikūs rezultatai stebina ir todėl, kad būtent S. Berlusconi kadencijų metu problemos kaupėsi, o jam pasitraukus užgriuvo Italiją.
Tiesa, už S. Berlusconi visada balsuodavo mažiau išsilavinusi ir nedaug gyvenimo sėkmės mačiusi publika, tikėjusi ir vis dar tikinti, jog stebukladaris Silvio ir jo įtaka gali pakeisti grimztančios Italijos kursą teisinga linkme.
Tuo ypač nesidžiaugia ES vadovai, suprasdami, kad galimas S. Berlusconi dalyvavimas sudarant daugumą Senate kvepia dar mažesne finansine disciplina ir didesniu nuolaidžiavimu neaiškioms interesų grupėms.
Akivaizdu, jog kol kas visi įmanomi koalicijų variantai nepatinka nė vienai politinei jėgai, nes nė viena, nepaisant skambių pareiškimų apie būtinybę derėtis, nepajudina nė piršto. O tai žada sudėtingą porinkiminį laikotarpį ir gal net naujus rinkimus.
Tad lieka klausti: kur eini, Italija? Ir kol atsakymas tvyro tirštose miglose, svarstyti, ar neapsisprendusi Italija ir jos protesto judėjimas neperkels politikos į gatves ir kitose valstybėse, kurių piliečiams teks atlaikyti sunkius krizės padarinius.