EHU rektorius Anatolijus Michailovas, vadovaujantis jam nuo pat įkūrimo 1992 m., sakosi visada rūpinęsis tik mokslu ir nenorėjęs veltis į politiką. Galbūt todėl šis 73 metų filosofas atkakliai išsisukinėja nuo atviro atsakymo į klausimą, ką manąs apie „baltarusišką“ LDK istorijos interpretaciją. Palaikyti ją būtų politiškai nekorektiška jo universitetą priglaudusios šalies atžvilgiu, o pasmerkti reikštų nuvilti baltarusius, dėl kurių jis šitiek metų dirba.
- Daugelis mano, kad EHU – tai mokymo įstaiga baltarusių opozicijos veikėjams ir disidentams. O kaip yra iš tiesų?
- Apie mus kalba daug ką, įvairius dalykus. EHU buvo kuriamas ne kaip politinė struktūra.
Jis atsirado dešimtojo dešimtmečio pradžioje, suvokiant, kad mūsų šalis Baltarusija susiduria su visuomenės transformacijos procesais, kuriems mes intelektualine prasme dėl akivaizdžių priežasčių nebuvome pasiruošę.
Mes visi atėjome iš praeities visuomenės, kuri buvo izoliuota nuo civilizacijos, visuomenės su visuotine ideologine kontrole, visuomenės, kurioje socialinės ir humanitarinės disciplinos neatitiko pačių elementariausių kriterijų. Užtenka prisiminti tokius dalykus, kaip SSKP istorija, mokslinis komunizmas, marksizmo leninizmo filosofija, ir taip toliau. Su šia „kompetencija“ bandyti spręsti posttotalitarinės transformacijos problemas būtų labai naivu.
- Buvote priversti politizuotis?
- Mus išstūmė į politinę erdvę. Kai buvome Minske, mes labai aktyviai bendradarbiavome su Švietimo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, šalies parlamentu ir netgi su prezidento administracija.
Negana to, kai buvome Minske, kai kas mus kaltindavo tuo, kad mes esame proprezidentinis universitetas.
- Kada tai buvo?
- Tai buvo 2000-ųjų pradžioje. Dėl mūsų aktyvaus dalyvavimo šalies visuomeniniame gyvenime mus pradėjo kaltinti, kad esame proprezidentiški.
Nežinau kodėl, bet mes visada privalome teisintis. Nors, mano požiūriu, jeigu yra tokių, kurie moka tą daryti geriau, tegul parodo, kaip tą daryti.
- Kaip iškilo problemos, kurios pasibaigė universiteto uždarymu 2004 m.? Kada pajutote, kad kažkas negerai?
- Pajutau tą jau 2001 metais. Tada kilo didelis susirūpinimas dėl studentų nuotaikų, susijusių su palaikymu viso to, kas vyksta Baltarusijoje. Tada švietimo ministro pareigas pradėjo eiti toks Aliaksandras Radkovas, kuris yra labai senas A. Lukašenkos draugas. Tada prasidėjo nauja švietimo sistemos politika – absoliuti visuotinė kontrolė.
Tuo metu mes buvome vienas iš prestižiškiausių šalies universitetų. Turėjome daug tarptautinių projektų ir programų. Mus laikė tarptautiniu požiūriu aukštai vertinamu universitetu socialinių ir humanitarinių disciplinų srityje.
Likau nustebęs, kai Baltarusijos auštojo mokslo įstaigų rektorių posėdyje naujai paskirtas švietimo ministras A. Radkovas, sakydamas savo programinę kalbą, kalbėdamas apie savo viziją, ką reikia daryti švietimo srityje, garsiai pasakė: „Paimkime, pavyzdžiui, EHU. Stiprus, žinomas universitetas. Bet kam reikia tiek daug kviestis dėstytojų iš užsienio? Negi mes neturime savų?“
Toks jo pasisakymas man buvo absoliučiai netikėtas. Tai, kas pasaulyje yra bet kurio universiteto veiklos aukštos kokybės kriterijus ir rodiklis, reiškiantis jo integraciją į tarptautinį bendradarbiavimą, tapo mūsų trūkumu.
- Kaip jus uždarė? Ar buvo kokių nors grasinimų, persekiojimų?
- Po šito ministro pareiškimo virš mūsų universiteto pradėjo telktis debesys. Pradėtos siųsti komisijos. Pavyzdžiui, atsiuntė komisiją patikrinti ideologinio darbo organizavimo mūsų universitete. Iškilo klausimas, ar pas mus egzistuoja Baltarusijos jaunimo patriotinė sąjunga – oficialiai pripažinta jaunimo organizacija.
Mus tikrino daug kartų. Didžiulė valstybinės kontrolės komisija tikrino darbų turinį ir visa kita. Patikrinimų kriterijai buvo ne moksliniai, o politiškai motyvuoti. Iš daug ko girdėjau, kad duota komanda rasti kompromatą prieš mūsų universitetą.
Padėtis vis gilėjo, ir galų gale man paskambino švietimo ministras, pakvietė į pokalbį. Mes ilgai kalbėjomės, jis vaišino mane arbata, sakė man komplimentus, ir galiausiai pasakė, kad turiu atsistatydinti.
Sakė, kad jau turi kandidatūrą į mano vietą. Aš net neklausiau, kas jis. Kai mūsų donorai nerekomendavo man atsistatydinti, jis pasakė, kad galiu siūlyti bet kokį žmogų, tiktai ne save – jie priims bet kokią kandidatūrą.
Po to prasidėjo spaudimas mūsų universitetui. 2004 m. balandį aš išvykau dviem savaitėms į JAV ir daugiau į Baltarusiją nebegrįžau.
- Bijojote kalėjimo?
- Nebijojau – tiesiog patikimi šaltiniai man nerekomendavo grįžti. Aš politikoje nedalyvauju.
- Kodėl tęsti EHU veiklą pasirinkote Lietuvoje, o ne, pavyzdžiui, Lenkijoje?
- Pasirinkimą nulėmė pakvietimas. Mes negalime savęs primesti kaip svečių tiems, kas mūsų nekviečia.
Savo laiku gana glaudžiai bendravau su Lietuvos ambasada. Kai dar nebuvo jokių debesų virš mūsų galvos, pas mus buvo atvažiavęs jūsų garsus politikas Algirdas Brazauskas. Jis tuo metu buvo pensijoje – po prezidento kadencijos dar nebuvo grįžęs į politiką.
Jis skaitė pranešimus mūsų universitete, ten mes ir susipažinome. Jis pas mus gavo ir garbės daktaro laipsnį. Mums buvo svarbu, kad jis nebuvo veikiantis politikas – niekada nemaniau, kad jis dar grįš į politiką.
Taigi, kontaktai buvo, ir tuo sunkiu laiku Lietuva mus pasikvietė. Už tai mes jai dėkingi.
- Kokia intelektualinė, akademinė atmosfera buvo Baltarusijoje, kai ją palikote?
- Baltarusijoje mokslo ir švietimo sistema dar buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo gana stipriai išplėtota – bet tai liečia tik techninius, gamtos mokslus, matematiką. Ten buvo Europoje ir pasaulyje garsių mokslininkų, milžiniška Mokslų akademija. Toje akademijoje buvo penki vien fizikos institutai. Viename institute būdavo tūkstantis darbuotojų. Ten buvo galingas potencialas.
Bet reikia būti realistu ir suprasti, kad absoliučios izoliacijos ir kontrolės rėmuose, kai šimtai ir tūkstančiai rašė disertacijas apie tokio mąstytojo, kaip L. Brežnevas, įžvalgų gilumą, socialinių ir humanitarinių disciplinų srityje profesionalumo naivu tikėtis. Tokio išsilavinimo net negalima laikyti išsilavinimu – tai išsilavinimo parodija.
- Lietuvoje padėtis jums pasirodė geresnė?
- Lietuva patiria kitus procesus. Jie taip pat nelengvi. Bet, bet kuriuo atveju, Lietuva apsisprendė, nors kelias, įveikiant totalitarinę praeitį, labai nelengvas. Lietuva dalyvauja Europos integracijos procesuose, įsitraukusi į Europos paveldą.
O Baltarusija yra vienintelė Europos šalis, kuri nėra Europos tarybos narė. Tai ir vienintelė Europos šalis, kuri nėra Bolonijos proceso narė, ir taip toliau. Tai kai ką reiškia.
Todėl manau, kad Lietuvos realijos radikaliai skiriasi nuo Baltarusijos realijų. Tai akivaizdu. Todėl čia yra visai kitos galimybės.
Žinoma, mes patiriame nemažai sunkumų, susijusių su mūsų egzistavimu išeivijoje, už mūsų šalies ribų, nors Minskas ir netoli. Bet aš bent jau nebesibaiminu, kad ateis komisija ir pradės tikrinti, kaip pas mus vykdomas ideologinis darbas.
- Ar iš Minsko sulaukiate kokių nors reakcijų į savo veiklą čia?
- Buvo reakcijų ne viena. Buvo bandymų rašyti apie mus, kad mes savo universitete ruošiame teroristus, užsiimame smegenų plovimu. Taip buvo sakoma per televiziją, buvo ir publikacijų.
Pastaruoju metu, ačiū Dievui, visa tai šiek tiek nurimo.
- O iš Rusijos kokių nors priekaištų sulaukiate, pavyzdžiui, dėl organizuojamų kursų?
- Ne, mes su Rusija šiuo metu neturime jokių glaudesnių kontaktų. Pas mus kartais atvažiuoja garsūs specialistai iš įvairių Rusijos miestų, bet tai moksliniai kontaktai.
- Ar jūsų studentai – tik iš Baltarusijos, ar ir iš kitų šalių?
- Dauguma studentų – iš Baltarusijos. Jie gauna ir finansinį palaikymą. Bet turime ir šiek tiek studentų iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos.
- Kiek šiuo metu turite studentų?
- Sudėjus bakalaurantus ir magistrantus, susidaro apie 1700 žmonių. Mes – nedidelis universitetas. Bet manau, kad tai nėra mažai. Mes nesame masinio išsilavinimo šalininkai.
- Jūs rengiate savo studentus humanitarus tirti procesus, vykstančius visame pasaulyje, ar tik susijusius su Baltarusija?
- Mes nesprendžiame Pietryčių Azijos ar Lotynų Amerikos problemų. Nėra tokių žinojimo sričių, kurios galėtų suteikti universalius receptus globalių problemų sprendimui.
Manau, kad mūsų misija ir mūsų užduotis – ruošti kitos kartos, kitaip mąstančius žmones. Tai labai sunku.
- Kur dirba jūsų absolventai?
- Nemažai jų grįžta į Baltarusiją, bet, suprantame, mes negalime užklausti Ekonomikos ar Darbo ministerijos, kad jie mums pateiktų statistiką, kur kas įsidarbino. Tokios statistikos mums niekas neduos.
Mes turime dar tik keletą bakalaurų laidų, bet bakalaurai – mokslinis laipsnis, kuris nėra pripažįstamas Baltarusijoje, nes Baltarusija nėra Bolonijos proceso narė. Todėl jie turi tęsti mokslus magistrantūroje, kad jų išsilavinimas apskritai taptų išsilavinimu.
- O jūsų suteiktą magistro laipsnį Baltarusija pripažįsta?
- Mes jiems esame Lietuvos universitetas.
- Absolventai nebijo grįžti į Baltarusiją?
- Visaip būna. Yra tokių, kurie bijo, yra tokių, kurie nebijo. Kai kas įsidarbina privačiose struktūrose, tarptautinėse organizacijose, ambasadose.
- Jūsų universitetas jauniems baltarusiams yra tramplinas į Vakarus?
- Galiu užtikrinti, kad šitoks tramplinas į Vakarus praktiškai neįmanomas. Jeigu mes ruoštume informacinių technologijų, matematikos ar medicinos srities specialistus – tada taip galėtų būti.
Bet aš tiksliai žinau, kad jeigu Vokietijoje atsilaisvina istoriko, filologo ar filosofo vieta – į tą vietą pretenduoja 70-80 vietinių žmonių, kuriems vokiečių kalba yra gimtoji. Su jais konkuruoti humanitarinių mokslų sferoje neįmanoma. Kitas reikalas, jeigu tai matematika, fizika ar chemija, kur yra ribotas žodynas – tokie specialistai bus reikalingi.
- Ar dideli konkursai į jūsų universitetą?
- Labai įvairūs. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Deja, mes esame universitetas, išsilaikantis ne iš savo lėšų. Mes negalime jų uždirbti, mūsų pačių valstybė mūsų nepalaiko. Bet dėl donorų paramos ir dotacijų Baltarusijos studentai gauna palaikymą. Be šito mes negalėtume egzistuoti.
- Kokią paramą gauna studentai iš Baltarusijos?
- Yra skirtingos apmokėjimo sistemos. Yra studentų, kurie moka už mokslą visą sumą – 1200 eurų metams. Bet tokių labai nedaug. Yra labai daug studentų, gaunančių dideles nuolaidas. Yra tokių, kurie išvis nieko nemoka, o yra tokių, kurie dar ir gauna stipendijas.
- Kokios studijos pas jus pačios populiariausios?
- Teisė populiari, nors manau, kad greitai ant kiekvieno kampo rasime po bedarbį teisininką. Turime didelį medijų fakultetą – tai ir šiuolaikinės technologijos, ir žurnalistika, ir daug kitų dalykų.
Mes gyvename realiame pasaulyje ir nemanome, kad visi nori tapti filosofais. Ir politikos mokslų populiarumas sumažėjo. Ko gero, Baltarusijos politinio gyvenimo realijos nemotyvuoja studentų.
Disciplinos, nuo kurių mes pradėjome dar Baltarusijoje, niekada nebuvo susijusios su komerciniais projektais. Tai buvo filosofija, teologija, menas, istorija.
- Kalbant apie istoriją – kaip vertinate kai kurių baltarusių istorikų požiūrį į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip į baltarusių valstybę?
- Mano manymu, istorija – didi disciplina. Tai ne mokslas – labai blogai, kai į istoriją ar filologiją bandoma perkelti principus iš gamtos mokslų paradigmos. Nebūtų korektiška man aptarinėti šią atskirą problemą per interviu, nebūnant specialistu ir profesionalu.
Būna juokinga, kai bandoma aiškinti, kas iš ko kilo. Tai nepadeda produktyviam dialogui, tarpusavio supratimui, bendradarbiavimui. Man yra tekę girdėti keistų pareiškimų, tokių kaip, pavyzdžiui, Vilnius yra baltarusių miestas. Bet nenoriu to komentuoti.
- O kaip šis momentas dėstomas jūsų universitete?
- Mes neduodame niekam instrukcijų, kaip ką dėstyti. Mūsų dėstytojai yra iš įvairių šalių. Dėstytojas turi pats atsakyti už savo paskaitų turinį. Instruktažo, nurodymų, ideologinės kontrolės, mūsų požiūriu, nereikia.
Studentai turi susidurti su skirtingų požiūrių įvairove. Tai natūrali ir normali lavinimo proceso dalis.
- Tačiau pats kaip humanitaras turite savo asmeninę nuomonę apie LDK?
- Mano interesų sritis – filosofija. Reikia būti labai kruopščiam ir atsargiam, išsakant kokius nors vienareikšmiškus teiginius. Tai apskritai pavojinga humanitariniams mokslams. Tai ne matematika, kur galima elementariai įrodyti vieno ar kito teiginio teisingumą ar neteisingumą.
Nesu asmuo, kurio nuomonė šiuo klausimu turi kokią nors reikšmę. Juk neklausiate mano nuomonės apie Ferma teoremos sprendimą ar greitintuvo Šveicarijoje darbą. Tai specialistų sritis.
- Ar svajojate grįžti į Baltarusiją ir universitetą vėl perkelti ten?
- Mes jį kūrėme tai šaliai. Tikiuosi, kad tai kada nors įvyks, tik nežinau, kada. Aš turbūt to nesulauksiu.
Kol kas nepanašu, kad vyktų kokie nors pokyčiai, ir mus galėtų ten pakviesti. Kol kas nematau horizonte signalų.
