Vienintelė miesto pirtis Subačiaus gatvėje veikė iki praėjusių metų rugsėjo pradžios. Ją teko uždaryti po nelaimingo įvykio – rugsėjo 2 d. naktį pirtyje nugriaudėjo galingas sprogimas.
Dalis sugriuvusios pirties pastato nesuremontuota iki šiol, o pinigų darbams nenumatyta.
Prisiekę Vilniaus pirtininkai Laimis Andziulevičius, Viktoras Verbovičius, Jonas Bazys ir Janas Drozdas „Sostinei” guodėsi praradę viltį, kad jie vėl, kaip anksčiau, mieste turės kur pertis ir gerai leisti laiką.
L. Andziulevičius tikina, kad tie, kurie teigia, jog miesto pirtis – sovietinė atgyvena, smarkiai klysta.
„1983 m. Vilniuje buvo vienuolika miesto pirčių, o jas per metus aplankydavo daugiau nei milijonas vilniečių. Manau, kad dabar lankytojų būtų ne ką mažiau. Todėl miestas turėtų ir pelno”, – skaičiavo pirtininkas.
Anksčiau daugelį metų kiekvieną penktadienį susitikdavę Subačiaus pirtyje, dabar pirtininkai blaškosi tarp Naujosios Vilnios, Rudaminos ir Lentvario pirčių.
„Kai dar veikė Subačiaus pirtis, aš jau pirmadienį pradėdavau laukti penktadienio, kai eisiu į pirtį ir susitiksiu su senais draugais pirtininkais.
Mes susirinkdavome ne tik gerai išsiperti, bet ir pabendrauti, aptarti vienas kito problemų. Turiu Vilniuje namą ir galėčiau įsirengti savo pirtį, tačiau man vienam joje vanotis būtų neįdomu”, – kalbėjo 45 metų V. Verbovičius, pirtininko stažą skaičiuojantis nuo dvejų metų, kai tėvas jį pirmą kartą nusivedė į viešąją Vilniaus pirtį.
Dar didesnį pirtininko stažą turintis J. Bazys, taip pat buvęs nuolatinis Subačiaus pirties lankytojas, dabar važinėja į pirtį Naujojoje Vilnioje: „Bet ten būna labai daug socialiai remtinų žmonių, kurie į pirtį ateina savivaldybėje gavę specialius talonus, todėl gerai išsiperti ne visada pavyksta.”