Ką gi, dabar A. Ramanauskas žinos, kad dangstytis svetimomis pavardėmis negalima ir turės viską rėžti tiesiai šviesiai, ir dar savo parašą po kiekvienu sakiniu padėti.
Palaukit, bet juk garsieji apdovanojimai buvo paskelbti iš A. Ramanausko „Facebook“ profilio ir jis ėjo savo nuomonės ginti į „Lietuvos ryto“ televizijos laidą. Ten sėdėjo greta A. Račo prieš kameras studijoje, o ne atsiuntė iš anksto nufilmuotą medžiagą kur jam ant galvos būtų užmaukšlintas maišas ir balsas pakeistas į neatpažįstamą dudenimą iš statinės. Kur gi tas slaptumas?
Ar tik nebus ŽLEK šį kartą gerokai prašovusi pro šalį, susipainiojusi savo pačios sukurtuose aprėžimuose ir užsimojusi prieš individo išraiškos laisvę, kurią, užuot slopinusi, turėtų aršiai ginti?
Pamenu, kai „Facebook“ pirmą kartą pamačiau minėtąjį A. Ramanausko įrašą, jam skyriau ne daugiau kaip trisdešimt sekundžių. Permečiau akimis tekstą, tyliai pasijuokiau iš kai kurių labiau vykusių ir vaizdingesnių posakių ir nuklydau kažkur kitur, kur mane vedė interneto hipertekstas.
Jokio skandalo šiame įraše neįžvelgiau, nors nebūtinai sutinku su kai kuriomis nominacijomis. Vis dėlto, puikiai suvokiu, kad asmeninėje „Facebook“ paskyroje aštriu humoru garsėjantis laidų vedėjas jam būdingu stiliumi išreiškė savo nuomonę, su kuria mes galime sutikti, nesutikti ar išvis į ją nekreipti dėmesio.
Galiausiai, „Facebook“ įrašai paprastai skiriami žmonėms, kurie bent jau šio socialinio tinklo ribose laikomi rašančiojo draugais. Jei nepatinka A. Ramanausko „Facebook“ pasisakymai, sprendimas čia labai paprastas – su juo „Facebook“ nedraugauk ir jo įrašų neprenumeruok. Čia kaip su gėjų vedybomis: nepatinka gėjų vedybos – nesituok su tos pačios lyties asmeniu ir problemos kaip nebuvę.
Žinau, kad yra manančių, jog ŽLEK pasirinkimas svarstyti A. Ramanausko pasisakymus rodo šios organizacijos progresyvumą – esą, va, kaip modernu, pagaliau ir mūsų atsilikusiam krašte biurokratai suprato, kad yra ne tik spausdinti laikraščiai ir internetiniai portalai, bet ir tinklaraščiai ir netgi „Facebook“. O jeigu jau yra, tai juos reikia būtinai reguliuoti.
Iš kur toks noras su būtomis ir nebūtomis problemomis tvarkytis bausmėmis ir draudimais? Nesiliaujama visaip reguliuoti kalbą, kai kam vis dar nesuvokiama, kad pasaulis nesugrius, jeigu pasuose pavardės bus rašomos su „w“ ar „q“ raidėmis, o neseniai namuose gimdyti norinčios moterys apšauktos raganomis ir kanibalėmis. Taip ir norisi pasakyti, kad iš sovietmečio, bet šįkart nesiutinsiu savo kritikų, kurie man vis prikaišioja, esą per lengvai šiuolaikinės Lietuvos bėdas nurašau tam nelemtam raudonam penkiasdešimtmečiui.
Taigi neieškodama priežasčių, tiesiog konstatuoju faktą: tokius reiškinius, kaip asmeninę žmogaus nuomonę, išreikštą aiškiai humoristiniu (kad ir labai aštriu ir daug kam nepriimtinu) stiliumi asmeninėje „Facebook“ paskyroje prilyginti žiniasklaidai yra paprasčiausiai neracionalu. Pasukus šiuo keliu, nesunkiai galima prarasti nuovoką, kada ir kur sustoti.
Labai norint, galima tais pačiais pažeidimais apkaltinti J. Erlicką už visą jo kūrybą. Arba S. Parulskį – tiek už jo romanus, tiek ir už eilėraščius. Na, negražiai rašo jie ir apie Seimo narius, ir apie žydšaudžius, ir kaimo žmones. Kas žino, gal koks įsižeidęs būras ims ir pasiskųs ŽLEK. Va, tada ir supras poetai bei rašytojai, kad juokas – dalykas rimtas ir Marijos žemėje nejuokaujama.
Sakysite, literatūriniai kūriniai nėra nėra tas pats kas žurnalisto straipsniai ar laidos? O tuomet paaiškinkite man, nuo kada A. Ramanauskas tapo žurnalistu? Tų pačių žurnalistų jis paprastai pristatomas kaip pramogų verslo atstovas, pramoginių laidų vedėjas, kartais – dainininkas.
Galiausiai, nors A. Ramanausko veikloje, imant jos visumą, esama žurnalistinės veiklos elementų, „Facebook“ paskyra nėra žiniasklaidos priemonė ir už ten skelbiamus tekstus jų autorius atlyginimo negauna.
Beje, vertinant A. Ramanausko pasisakymus, visiškai netinka kriterijus „sutinku—nesutinku“. Juk visa teisės į nesuvaržytą kalbos laisvę esmė ir yra, kad piliečiai gali reikšti savo nuomonę nebijodami, kad už ją bus baudžiami ir persekiojami, net jeigu atsiras nemažai tokių, kas su jų nuomone nesutiks.
Tereikia pasižiūrėti, kas internete sakoma apie JAV politikus ar pramogų verslo žvaigždes – nuo prezidento iki aktorių bei dainininkų. Apie bet kurį iš jų galima rasti pačių šlykščiausių pasisakymų, dešimtis kartų bjauresnių ir piktesnių nei juodas A. Ramanausko humoras.
Dėl tokių dalykų paprastai niekas į etikos komisijas ir teismus nesiskundžia, kaip A. Račas, ir neverkšlena, kaip premjeras A. Butkevičius, save tuoj pat prilyginęs visai Lietuvai ir pareiškęs, kad mūsų valstybė dėl minėtų A. Ramanausko pasisakymų esą negražiai atrodo pasaulio akyse. Po tokių pasisakymų gali pamanyti, kad gal ne be reikalo A. Ramanauskas įtraukė premjerą į „apdovanotojų“ sąrašą.
Sprendžiant iš ŽLEK pirmininko pareiškimų, ryškėja tendencija suplakti realias, socialiniuose tinkluose plintančias anonimų atakas prieš privačius asmenis ar socialines grupes, su suaugusių žmonių nuomonėmis apie viešus asmenis.
A. Ramanausko paskvilis neturi nieko bendro su tikromis socialiniuose tinkluose ir apskritai internete sklindančiomis blogybėmis, tokiomis kaip anonimiškai skleidžiama neapykanta prieš kitos rasės, kitokių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos žmones, vaikų ir paauglių sukurti puslapiai, kuriuose žiauriai tyčiojamasi iš bendraamžių kai kuriuos privedant iki savižudybės.
Pavyzdžiui, vienos Konektikuto valstijoje (JAV) esančios pagrindinės mokyklos moksleivės sukurtas „Facebook“ puslapis „Let‘s start drama“ buvo pavertęs dešimčių moksleivių gyvenimą pragaru, sukėlęs piktas melagingas apkalbas ir netgi žiaurias muštynes.
Pikta, kompleksuota, neišauklėta anonimiškai apkalbų nuodus skleidžianti paauglė yra daug pavojingesnė už juodojo humoro forma savo nuomonę reiškiantį A. Ramanauską. Norėčiau išgirsti, ar ŽLEK planuoja dėl vaikinų besipešančias paaugles prilyginti žurnalistėms ir kaip su jų išdaigomis siūlo kovoti?
Jei ir yra vieta, kur galėtų A. Ramanausko sąrašo herojai skųstis tai – teismas. Kaip yra pastebėjęs Mykolo Romerio universiteto Elektroninio verslo katedros profesorius Mindaugas Kiškis, įžeidimas ir šmeižtas Lietuvoje yra kriminalizuoti. Už tokią veiklą taikomos rimtos nuobaudos.
Su tokia įstatymų logika, beje, taip pat labai sunku sutikti. Mano įsitikinimu, įžeidimas turėtų būti civilinės teisės dalykas normalioje praktikoje politikų, žurnalistų, aktorių ar meno žmonių galimybės laimėti tokius ieškinius turėtų būti labai ribotos.
JAV, kur Pirmoji Konstitucijos Pataisa garantuoja religijos ir žodžio laisvę, viešam asmeniui laimėti šmeižto bylą yra beveik neįmanoma. Iš esmės, visos viešos kalbos rūšys yra leidžiamos, net ir labai ekstremalios, tokios kaip Ku Klux Klano pasisakymai ar kai kurių fundamentalistų bažnyčių narių organizuojami protestai. Riba nubrėžiama ten, kur nuomonė ar pajuoka baigiasi ir prasideda atviras grasinimas susidoroti. Į tai reaguojama greitai ir rimtai.
Žodžio laisvė turi ne visiems priimamų aspektų, tačiau cenzūra ir perdėtas reguliavimas negali būti išeitis.
