„Fakultetas turi tradiciją pagerbti žmones, kurie ryškų pėdsaką paliko net tik VDU, bet ir Lietuvos gyvenime. Ypatingai asmenybes iš tarpukario. Vienas tokių – E. Galvanauskas. Ministrą galima vadinti VDU krikštatėviu, nes per jo vadovavimą ministrų kabinetui buvo įkurtas universitetas“, - sakė VDU rektorius Zigmas Lydeka.
E. Galvanauskas – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas, Klaipėdos prekybos instituto steigėjas, daugelio prieškario Ministrų kabinetų narys, Ministras Pirmininkas (1919–1924), prisidėjęs prie Lietuvos valstybės pamatų kūrimo 1905 m. Būtent jo ryžto ir pastangų dėka, jo vadovaujamas Ministrų kabinetas nutarė 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidaryti Lietuvos universitetą.
E. Galvanauskas svariai prisidėjo prie perversmo Čypėnų valsčiuje 1905 m., kai Carinės Rusijos imperijoje prasidėjo neramumai – valsčiaus gyventojai nuvertė vietinę valdžią ir išsirinko savo viršaitį, įkūrė Čypėnų Respubliką. Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo ir E. Galvanauskas, Čypėnų valsčiaus nutarimų pagrindu priėmė visai Lietuvai svarbią rezoliuciją. Vėliau jis buvo suimtas kartu su kitais perversmo organizatoriais. Paleistas už užstatą, išvyko į užsienį.
Lježo universitete (Belgija) E. Galvanauskas gavo kalnakasybos inžinieriaus (1912 m.) ir elektros inžinieriaus (1913 m.) diplomus. 1918 m. Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą, rūpinosi nepriklausomos Lietuvos pripažinimu Europoje. 1921 m. atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, kur jo politinio ir diplomatinio talento dėka šalis įsitvirtino tarp kitų Europos valstybių. 1919–1924 m. ėjo LR Ministro Pirmininko pareigas, vadovavo įvairioms ministerijoms (finansų, prekybos ir pramonės), rūpinosi nacionalinės valiutos – lito – įvedimu.
E. Galvanauskas buvo vienas iš 1923 m. Klaipėdos sukilimo svarbiausių organizatorių ir rėmėjų, jo vadovaujama Lietuvos Vyriausybė parengė to krašto prijungimo prie Lietuvos dirvą vietinėje ir tarptautinėje plotmėje. 1924–1927 m. buvo Lietuvos ambasadoriumi Londone.
Po valstybės perversmo pasitraukęs iš šių pareigų, atsidėjo visuomeninei bei šviečiamajai veiklai Klaipėdoje. Lemiamais 1939–1940 m. E. Galvanauskas vėl dirbo nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje (finansų ministru), kol ji gyvavo. Naujoji parsidavėliška Vyriausybė E. Galvanauską atleido iš pareigų. Tuomet jis pasitraukė į Klaipėdą ir 1941 m. nacių buvo ištremtas į Reicho gilumą. 1946 m. pabaigoje Vokietijoje ėmė vadovauti VLIK Vykdomajai tarybai. Pajutęs pavojų, 1947 m. pasitraukė į Madagaskarą, vėliau – Prancūziją.
