Po griežto teologo, 85 metų Josepho Ratzingerio atsistatydinimo Katalikų bažnyčią labiausiai kamavęs klausimas buvo šis: koks turėtų būti naujasis pontifikas – vadybininkas, ganytojas ar teologinių dogmų specialistas? Vatikano administratorius ar sielų inžinierius?
Į šiuos klausimus išrinktasis argentinietis 76 metų J. M. Bergoglio šiltai šypsodamasis atsakė paprastu itališku sakiniu: „Buona sera” – labas vakaras.
Tą akimirką net nebuvo aišku, kas vyksta, – konklavos finalas Šv. Petro aikštėje ar San Remo itališkų dainų festivalis. „Buona sera” – paprastai, liaudiškai, kone popsiškai pasisveikino pontifikas. Ir neliko jokių abejonių – popiežius Pranciškus bus ganytojas.
Visų Bažnyčios žmonių – nuoširdžiai tikinčių, abejojančių ir pasauliečių nuolankus tarnas, Romos vyskupas ir popiežius.
Ką tai reiškia Katalikų bažnyčiai, kurią pastaraisiais metais krėtė skandalai, palikdavo vis daugiau jaunų žmonių?
Minią užbūrė paprastumu
Pranciškus, matyt, nebus Bažnyčios hierarchų ir elito ganytojas. Nereikia raustis jo biografijoje, kad tai taptų akivaizdu. Popiežius išėjo į balkoną be prabangios raudonos pontifiko mantijos. Išėjo vilkėdamas baltais drabužiais, be jokių popiežiškosios galios ženklų.
„Buona sera”, – be jokių įmantrių lotyniškų liturginių frazių pasisveikino konklavos nugalėtojas.
Kalba – iš pažiūros lyg ir identiška 2005 metų Benedikto XVI žodžiams, pasakytiems iš to paties balkono. Tačiau asmeniškesnė, gyvesnė, labiau užtikrinta.
„Buona notte!” („Labanakt”) – lygiai tokia pat buitine italų kalba baigė savo „urbi et orbi” popiežius Pranciškus.
Argentiniečio kreipimąsi į miestą ir pasaulį galima palyginti nebent su lenko Karolio Wojtylos pirmuoju išėjimu į bazilikos balkoną. Abu pasakė daugmaž tą patį: „Atėjau iš toli.”
Tarsi norėdami nuraminti – nebijokite, esu iš toli, bet būsiu jūsų Šventasis Tėvas.
Argentinietis iš Italijos
Tiesa, lenkų popiežius iš susijaudinimo įvėlė gramatikos klaidą – nemokėjo itališkai taisyklingai pasakyti veiksmažodžio „pataisyti” būsimuoju laiku. Argentiniečių popiežius gramatinių klaidų nepadarė.
Jis iš pradžių kalbėjo švaria italų kalba, kiek vėliau jau buvo justi lengvas ispaniškas akcentas. Bet miniai tai patiko. „Jis kalba itališkai kaip Maradona”, – susižavėję šūkčiojo italai.
Popiežius Pranciškus pirmiausia bus imigrantų ir emigrantų ganytojas. Nes jis pats – imigrantas. Išeivis iš vieno krašto, ateivis – kitame.
Kai kardinolas protodiakonas Jeanas Louis Tauranas iš Šv.Petro bazilikos balkono drebančiu balsu paskelbė „Habemus Papam” ir pranešė naujojo popiežiaus vardą, iš džiaugsmo pašoko visa Argentina. Ir ne tik.
Pranciškui plojo ir Šiaurės Italijos regionas Pjemontas. Jorge Mario – pirmasis Lotynų Amerikos popiežius, glaudžiais ryšiais susijęs su Italija.
Pranciškaus tėvas gimė Turine, daugiavaikėje šeimoje, kuri į pirmąją Italijos sostinę atsikėlė iš Pjemonto kalvų, Asčio miesto apylinkių.
Italija tuo metu buvo skurdžių valstiečių karalystė, kurią valdė elegantiškai vilkinti Savojos monarchų dinastija.
Šiandien pramonės širdimi vadinamas turtingas Pjemonto regionas tais laikais buvo pusbadžiu gyvenančių sodiečių provincija.
Į Argentiną po Pirmojo pasaulinio karo emigravo maždaug trys milijonai italų.
Tarp jų buvo ir būsimojo popiežiaus Pranciškaus tėvai. Prieš 10 metų Buenos Airių arkivyskupas apsilankė savo prosenelio gimtajame miestelyje juokingu pavadinimu Briko Marmoritas ir susitiko su iki šiol ten gyvenančiais savo giminaičiais.
Išgėrė taurę vyno ir pasikalbėjo apie nenuspėjamą emigrantų likimą. Paprastai, be jokių ceremonijų.
Dabar Pjemontas puoselėja rimtą svajonę: yra vilties, kad vienas pirmųjų miestų, kuriuos aplankys naujasis popiežius, bus Turinas.
Galimas dalykas, tai įvyks kovo 30 dieną: Pranciškus atvyks nusilenkti Kristaus įkapių drobulei, kuri bus atidengta Turino katedroje.
Tikėjimą derino su mokslais
J. M. Bergoglio anksčiau nė nesitikėjo, kad grįš į savo tėvų žemę vilkėdamas baltą popiežiaus abitą. Jis netgi niekada nesvajojo tapti popiežiumi.
Priešingai – Italijos imigrantų vaiką labiau domino gamtos mokslai.
Baigęs mokyklą Buenos Airėse J.M.Bergoglio nutarė imtis chemijos studijų, kad taptų diplomuotu specialistu.
Tiesa, sulaukęs 22 metų, chemikas pažvelgė į dangų, ir viskas apvirto aukštyn kojomis. Sudie, gamtos mokslai. Vaikinas priėmė įžadus ir tapo Jėzaus draugijos novicijumi. Tačiau jaunasis vienuolis jėzuitas pasirodė besąs užsispyręs ir ryžtingas, tad nemetė ir mokslų.
Pirmiausia jis baigė filosofijos studijas San Migelio kolegijoje. Vėliau kurį laiką profesoriavo.
Trejus metus dėstė psichologiją ir literatūrą įvairiuose religiniuose koledžuose bei institutuose. Chemikas? Filosofas? Literatūros profesorius? Nieko panašaus.
Sulaukęs Kristaus amžiaus J. M. Bergoglio tapo kunigu. 35 metų jis jau buvo vienas įtakingiausių vienuolių jėzuitų visoje Argentinoje.
Užkoduotos priešingybės
Kita vertus, popiežius Pranciškus, papirkęs pasaulį familiariu „buona sera”, matyt, tik atrodo labai paprastas. Įsižiūrėkime geriau į šį apaštalo Petro įpėdinį. Jis yra Naujojo pasaulio atstovas, bet jo šaknys – katalikybės širdyje, Italijoje.
Supranta gamtos mokslus, bet širdimi ir išsilavinimu – humanitaras. Vienuolis jėzuitas, bet tuo pat metu – psichologas pasaulietis. Negana to, išmanantis literatūrą.
Bažnyčios administratorius, vadovavęs Argentinos vyskupų konferencijai, ir tuo pat metu aršus ekleziastinės biurokratijos priešas. Ištikimas Jėzaus draugijos brolis, neslepiantis aistros futbolui.
Ir kaip tikras argentinietis neabejingas vylingiems tango garsams.
Popiežius Pranciškus. Jame tarsi užkoduotos priešingybės. Sudėtos į visumą jos atrodo patraukliai. Tarsi geroji naujiena, kurios šiuo metu reikia Katalikų bažnyčiai.
Diktatūros laikų neaiškumai
Pirmiausia J. M. Bergoglio yra žmogus. Ir kaip žmogus, gyvenęs neramiame krašte nelengvais laikais, jis savo biografijoje turi savąją neaiškumų zoną.
Vieni ją vadina juoda, kiti – pilka, treti sako, kad tai viso labo oponentų išgalvojimai. Šiaip ar taip, būsimieji Pranciškaus oponentai tą vienintelį ginklą turi.
Ką veikė jėzuitas iš Buenos Airių Argentinos karinės chuntos diktatūros laikais 1976–1983 metais?
Prieš aštuonerius metus, kai kardinolas buvo vienas svarbiausių kandidatų į Šv.Petro Sostą, vienas Meksikos dienraštis išplatino žinią, kad J.M.Bergoglio esą prisidėjo prie dviejų jėzuitų misionierių pagrobimo 1976 metais.Prisidėjo? Ar tik nutylėjo?
Ar visos šios žinios – populiaraus dvasininko konkurentų išpuoliai?
Vis dėlto daugelis Argentinos apžvalgininkų pažymi: J. M. Bergoglio nebuvo aktyvus Jorge Rafaelio Videlos režimo, nusinešusio 30 tūkst. žmonių gyvybę, kritikas.
Tiesa, 2000-aisiais, Kristaus jubiliejaus metais, pats tuometis Buenos Airių arkivyskupas pasiūlė visai Argentinos katalikų bažnyčiai viešai atgailauti už kaltes ir nedorus darbus chuntos diktatūros metais.
Dvasininkų „mea culpa” gerokai pakėlė Bažnyčios autoritetą šioje Lotynų Amerikos šalyje.
Šiaip ar taip, J. M. Bergoglio ryšiai su chunta, matyt, bus toliau gvildenami Argentinoje.
Ir kitaip šiais laikais, ko gero, neįmanoma.
Panašiai 2005 metais Vokietijoje buvo gvildenama Josepho Ratzingerio narystė nacistinės Vokietijos jaunimo organizacijoje – hitlerjungende, į kurį būsimasis popiežius buvo pašauktas Antrojo pasaulinio karo metais.
Būtina paprastumo mistika
Vis dėlto kol kas labiausiai pabrėžiamos tos popiežius ypatybės, kurios žavi. Pranciškus dar nepersikraustė į apaštalinius rūmus, tačiau jau turi gražią paprastumo aureolę.
Tai popiežius, kuris į Vatikaną atvyko kaip paprastas, kuklus kardinolas.
Vienas iš 115-os, neminimas tarp favoritų, pernelyg netraukiantis aplinkinių dėmesio, žingsniuojantis per tuščią, vėjo ir lietaus talžomą Šv. Petro aikštę.
O po savaitės į joje susirinkusią minią jis kreipėsi kaip Pranciškus. Bet ar kas keisis?
Žinoma, bent jau kai kas.
J. M. Bergoglio visą gyvenimą važinėjo „subte” arba „colectivos” – taip Buenos Airių gyventojai vadina metro traukinius ir maršrutinius autobusus.
Dabar jo laukia papamobilis, kurio bent jau pirmosios kelionės metu Pranciškus mandagiai atsisakė sėsdamas į autobusą su kardinolais.
Anksčiau jis laisvai vaikščiojo tarp žmonių, dabar jį visur lydės apsaugininkų būrys, o Vatikane saugos ir Šveicarijos gvardiečių kuopa.
Tai popiežius, kuriam rūpėjo ne aukštųjų hierarchų privilegijos, o tie, kurie gyvena „villas miserias” – skurdžių Argentinos sostinės priemiesčių lūšnelėse. Dabar jo laukia rūmai, vasaros rezidencija.
Tai popiežius, kuris per Atlanto vandenyną skraido ekonomine klase. Bent jau taip skraidydavo iki šiol. Galų gale tai – popiežius, kuris visais įmanomais būdais vengė aukštų postų Vatikano kurijoje.
„Kurija? Ačiū, bet aš nemirsiu kabinetuose.”
Šis kultine fraze tapęs kardinolo posakis anksčiau kėlė juoką.
Dabar jau kelia pagarbą. Kai kam – gal ir baimę.
Kam? Tiems, kurie įsikibę laikosi prestižinių postų Vatikano diplomatinėje tarnyboje, valstybės sekretoriate. Tiems, kurie iš senojo J. Ratzingeriui priklausiusio rašomojo stalo stalčių vogdavo dokumentus ir jais manipuliuodavo.
Popiežius Pranciškus pirmojoje savo kalboje kelis kartus pakartojo žodžius „popolo” – tauta ir „vescovo” – vyskupas. Jis – ganytojas, kuris nesijaučia vyskupu, jeigu nėra tautos.
Priminė ir legendą
Beje, galima ieškoti ir paralelių. Štai prieš laimindamas tautą šis popiežius pats prašė tautos palaiminimo. Tai – naujas požiūris? Ne, lyg ir kažkur girdėtas.
Nebent šv. Pranciškaus Asyžiečio laiškuose. Šventasis, kurio vardu pasivadino J. M. Bergoglio, norėjo būti „mažiausias tarp mažiausių, nuolankiausias tarp nuolankiausių”.
Anot legendos, šv. Pranciškus pamokslavo paukščiams, sudarė taikos sutartį su vilku, kuris siaubė Gubijaus miestą.
Popiežiaus Pranciškaus išrinkimas irgi pažymėtas tam tikra mistika. Esą jį pakvietė paukštis – baltas kiras, dar prieš pasirodant baltam dūmui ramiai nutūpęs ir stuksenęs snapu į Siksto koplyčios kaminą.
O kaip bus su vilku? Pontifikas iš Naujojo pasaulio pirmiausia jį turės aptikti ir atpažinti. Galbūt tai įvyks labai greitai.
Pavyzdžiui, skaitant Benedikto XVI iniciatyva parengtą dosjė apie „VatiLeaks” skandalą. Ar pavyks Pranciškui įveikti vilką? Tai ir bus vienas didžiausių prasidėjusio pontifikato klausimų.
Popiežius – griežtas, bet ne konservatyvus
Kai trečiadienio vakarą Vatikane iš kamino ėmė virsti balti dūmai, paaiškėjo, kad šįkart kardinolai palyginti greitai nusprendė, kas bus 266-asis popiežius. Pirmąkart juo tapo Pietų Amerikos atstovas. Apie tai, kaip galėtų klostytis iš toli, labai toli atvykusio popiežiaus santykiai su Vatikano kurija ir kardinolų kolegija, „Lietuvos rytas” kalbėjosi su patyrusiu Vatikano reikalų specialistu, žinių agentūros „Agenzia Italia” apžvalgininku Salvatore Izzo.
– Klausimas visų lūpose – ar popiežius Pranciškus, niekada nedirbęs Šventojo Sosto valstybės aparate, pajėgs vadovauti Vatikano miestui valstybei?
– Aš manau, kad tai tinkama asmenybė. Jis nėra tas dvasininkas, kuris atėjo iš kurijos, jam svetimi hierarchinės karjeros siekiai. Tai dvasininkas ganytojas, kuriam rūpi evangelija.
– Buvo kalbama, kad kardinolai rinks Bažnyčios vadybininką – administratorių. Tačiau J. M. Bergoglio – ne administratorius?
– Ne, jis yra tikras ganytojas. Jis nėra hierarchas politikas. Nėra ir mokslo žmogus, tiesa, jis profesoriavo, bet šia prasme jo negalėtume lyginti su J. Ratzingeriu.
Pranciškus yra popiežius klebonas. Geras, atidus, jautrus klebonas, kurio parapija – pasaulinė Katalikų bažnyčia.
– Kodėl geras?
– Todėl, kad geras klebonas yra tas, kurio negąsdina žodis „skurdas”. Geras klebonas žino, kas yra skurdas, nes jį pažįsta. Naujasis pontifikas niekada nenešiojo auksinio kryžiaus, net tada, kai tapo kardinolu. Jam svetima prabanga. Tai labai svarbus ženklas Bažnyčiai, kuriai dabar bus gera proga apsivalyti – atsikratyti įvairių aferistų.
– Vieni Pranciškų vadina liberalu, kiti – konservatoriumi. Kokia jūsų nuomonė?
– Jis nėra Vatikano kurijos žmogus. Jo tikrai nerinko kardinolai buvę diplomatai, artimi buvusiam valstybės sekretoriui Angelo Sodano.
– Kokią tai turės reikšmę?
– Jis bus visiškai laisvas. Jo niekas negalės šantažuoti, jeigu taip galima pasakyti.
– Bet tam tikrais esminiais Bažnyčios klausimais daug kas naująjį popiežių vadina konservatoriumi?
– Nemanyčiau, kad jis yra konservatorius. Griežtas žmogus – taip. Disciplinos žmogus – taip. Tarkime, J. Ratzingeris iš esmės irgi buvo griežtas žmogus, bet pernelyg nuosaikaus būdo. O J. M. Bergoglio, manau, yra geras Bažnyčios vadovas. Jis nepakenčia anarchijos ir chaoso.
