Visa tai, ant ko stačiau savo gyvenimą, vieną dieną sugriuvo. Nors aš beprotiškai mylėjau ir savo žmoną, ir savo vaikus, mano šeima iširo.
Gyvenome pasiturinčiai. Buvau verslininkas. Turėjau transporto kompaniją.
Būdamas verslininku užsiiminėjau ne tik krovinių vežimu, bet ir kontrabanda stambiu mastu. Šiandien moku už visas nuodėmes, kurias esu padaręs.
Neseniai man tyrėjas pasakė: „Palyginti su jumis, Karalius (už kontrabanda nuteistas Vilius Karalius. – Red.) – smulkmena.“ Mūsų byla iki šiol nagrinėjama. Byloje yra apie 120 įtariamųjų. Man pačiam tik neseniai panaikino pasižadėjimą neišvykti. Bylos baigtis mano atveju aiški – aš gavau baudą. Tai priimu kaip Dievo malonę. Man grėsė nuo 7 iki 15 metų kalėjimo.
Dievo niekada neieškojau. Gimiau katalikų šeimoje, bet iki 40 metų man Bažnyčia buvo tik Kalėdoms ir Velykoms. Niekada nesuprasdavau, kodėl Mišios tokios ilgos.
Prieš 4 metus ir 2 mėnesius pirmą kartą atėjau į Veikliųjų žmonių bendrijos susitikimą, vadinamąjį banketą. Atėjau tada, kai nenorėjau gyventi. Nemačiau gyvenimo prasmės, nejutau malonumo. Kiekvieną dieną atsikelti man būdavo didžiausia kančia. Tada mano gyvenime atsirado alkoholis.
Gyvenau nuosavame name, kurį nuomojausi S. Stanevičiaus gatvėje. Mano namus ateidavo tvarkyti samdoma moteris. Pinigų man viskam užteko. Bet nejutau jokio gyvenimo malonumo. Atsakymo, kodėl mano gyvenime visa tai įvyko, ieškojau domėdamasis parapsichologija, Rytų filosofija. Bet nuo to man darydavosi tik blogiau.
Kažkas pasikeitė, kai susitikau ir pasikalbėjau su viena vienuole. Ji, išklausiusi mano istorijos, tarė: „Žinau, kas tau gali padėti. Eik į Veikliųjų žmonių bendriją.“ Davė vieno iš bendrijos narių telefoną.
Kiekvieną ketvirtadienį ji man siųsdavo priminimą apie susirinkimus. Kiekvieną mėnesį ruošiamas banketas, ji ragindavo ten nueiti. Dabar suprantu, kad ji meldėsi už mane. Galiausiai vieną kartą nuėjau į tą susirinkimą. Ir išsigandau! Kur aš pakliuvau? Sekta! Vyrai glėbesčiuojasi!
Kai ant scenos atsistojo dabar jau mano krikštatėvis Jeroslavas ir papasakojo savo istoriją, manyje pirmą kartą atsirado viltis, kad mano gyvenime irgi kažkas gali pasikeisti.
Iš tiesų po šitų kviestinių pietų mano gyvenimas pradėjo labai sparčiai keistis. Dievo malonė akimirksniu išsiliejo. Širdyje atsirado ramybė, viltis.
Viltis, kad gali būti geriau. Tada pirmą kartą perskaičiau knygą „Laimingiausi pasaulyje žmonės“. Perskaičiau ją per vieną naktį, verkiau skaitydamas kiekvieną žodį.
Tuo metu 16 ar 17 metų mano sūnus buvo atsisakęs su manimi bendrauti. Po trijų savaičių jis pats man paskambino, pradėjome bendrauti, tapome geriausiais draugais, jis net atsiprašė manęs. Priimu tai kaip stebuklą.
Iš mano gyvenimo per pusę metų pasitraukė tie draugai, sugėrovai, verslo partneriai, kurie mane apgaudinėdavo. Atsirado naujų bičiulių, dalis jų – iš čia, Veikliųjų žmonių bendrijos.
Po pusmečio Dievas grąžino man transporto priemones, kurios buvo konfiskuotos Baltarusijoje.
Tačiau nors aš ir gyvenau jau Dievui man liejant malones, kartu gyvenau su senaisiais draugais, dirbau su senaisiais partneriais. Dabar suprantu, kad tarnauti Dievui ir Mamonai (biblinis įvaizdis, reiškiantis pinigus. – Red.) vienu metu neįmanoma. Pasirinkti reikia vieną.
Dievas pakeitė mano širdį. Anksčiau pats buvau ir teisėjas, ir prokuroras, ir bausmių vykdytojas. Ir žmonių tarpusavio santykiuose, ir šeimoje.
Nors mano šeima neatsikūrė, vėl pradėjau bendrauti su vaikais, su artimaisiais. Labiausiai džiaugiuosi, kad Viešpats pakeitė mano širdį. Atėjo meilė ir ramybė.
Prieš pusę metų galvojau, kur praleisiu šią žiemą. Jokio nekilnojamojo turto neturiu ir negaliu jo turėti dar kokius 10-15 metų.
Dabar gyvenu Balsiuose, nuosavame name, kurį man iš Dievo malonės užleido sesuo. „Atvažiuok, imk, naudokis.“ Man tai nieko nekainuoja.
Šlovė ir garbė Viešpačiui!
