Tai buvo 10-oji FiDi – dinozauro gimimo metai. FiDi, arba Fiziko Diena, yra tradicinė, ryški ir triukšminga Vilniaus Universiteto studentų šventė, vykstanti nuo 1969 metų. Kasmet FiDi organizatoriai stengiasi įgyvendinti ir įgyvendina kartais net ir sunkiai suvokiamas idėjas, kurias puoselėti pradeda daugiau nei pusę metų prieš renginį, o pabaigia – paskutinę naktį. „FiDi – tai neįmanomo akivaizdumas“, - sako Vilius Armonas, FiDi veteranas.
Vilius Armonas „fidistų“ vadinamas FiDi simbolio dinozauro Tėvu ir Motina. Ir ne veltui. Būtent jis 1978 metais sukūrė ir savo rankomis sukonstravo pirmąjį dinozaurą, vadinamą Dinu Zauru. Ir prie jo įgyvendinimo prisideda iki šiol. Jau 35-erius metus V. Armonas negaili nei pastangų, nei laiko, kad per kiekvieną šventinę eiseną į gatves išriedėtų įžymusis renginio akcentas.
Studentų kalbintas Dino Zauro tėvas keturias valandas pasakojo Dino istoriją, apie jo gamybos „virtuvę“, dalijosi smagiais prisiminimais ir idėjomis. Jis tiesiog spinduliavo užsidegimu ir noru iki šiol būti FiDi dalimi. Nes FiDi, anot Armono, jam kaip šeimos – fizikų šeimos – šventė.
Nuo ko viskas prasidėjo? Tiesą sakant, kaip gimė idėja pasidaryti dinozaurą, nėra aišku iki šiol. Tačiau, pasak Viliaus, kiekvienais metais eisena darėsi vis sudėtingesnė. Nors iki 10-tosios FiDi atstumas nuo tuomet Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvėje buvusio Fizikos fakulteto iki Filologijos fakulteto buvo nedidelis, studentai sugalvodavo įvairių ir originalių būdų, kaip iki ten nužygiuoti. Vienais metais juos lydėjo senų automobilių klubams priklausančios mašinos, kitais – išnuomotame sunkvežimyje buvo rodomas spektaklis...
Fizikos fakultetui persikėlus į Saulėtekio alėją, pasitaikė puiki proga parodyti žmonėms, kad fizikams neužtenka „pasikapstyti“ savo kiemelyje. Jie norėjo (aišku, ir tebenori), kad juos pamatytų kuo daugiau žiūrovų. O ir taip aišku, kas labiausiai atkreipia visų mūsų dėmesį – tai, kas didelis ir juda.
Tuo metu Vilius Armonas buvo trečiojo kurso studentas. Prieš pat tų metų FiDi pas jį atėjo vienas šventės organizatorių, turėdamas dinozauro eskizus ir vieną klausimą – ar padarysi tokį. Armonas neatsisakė ir, pasitelkęs į pagalbą tris studentus, pirmojo Dino gamybai sugaišo vos savaitę. Aišku, pirmasis variantas gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Dinozauro pagrindas buvo GAZ 69 mašina, karkasas – iš sulenktų, pusapskritimio formos lankų, viskas apdengta medžiaga. Tačiau dinozauras sugebėjo ir galvą kilnoti, ir dar vandeniu spjaudytis.
Nors, 10-tosios FiDi kūrinys, atrodytų, nebuvo techniškai sudėtingas ir jo įgyvendinimas neatėmė daug laiko, tų metų renginio svečias iš Jerevano M. Oganesienas, pamatęs šventę ir dinozaurą, apstulbo: „Jaučiu, kad pritrūks žodžių, kai reikės grįžus viską papasakoti draugams. Ne veltui sakoma, kad fiziku reikia gimti. O puikusis dinozauras – technikos šedevras. Tokį ne bet kokiam muziejui patikėtum...“
Gaila, tačiau vieną kartą išvažiavęs pirmasis Dinas taip ir baigė kelionę. Studentai po šventės, pirmadienį, atvykę į universitetą, rado tik jo likučius. Į gabalus žaliąjį padarą supjaustė šiukšlių vežėjai, nes pastarasis jiems trukdė privažiuoti prie konteinerių.
Kad ir kaip buvo liūdna dėl šio įvykio, idėja buvo aiški. Dinas tapo FiDi simboliu. Antrojo dinozauro gimimą paspartino pati Vilniaus universiteto vadovybė. Davė medžiagų, gamybines patalpas, atsiuntė žmonių į pagalbą. 1980-aisiais buvo minimas metus dėl kraustymosi pavėluotas universiteto jubiliejus. Miesto Centro komiteto nariai atėjo pas Fizikos fakulteto dekaną pageidaudami, kad jubiliejinėje eisenoje važiuotų Dinas. Ir šį kartą darbų ėmėsi Vilius Armonas.
Korpusą padaręs pagal pirmojo „roplio“ principą, jis nutarė, kad turi judėti ir uodega. Sugalvojo, suskaičiavo, nubraižė ir paaiškėjo, kad dinozaurui prireiks 10 000 žvynų. Žvynai buvo karpomi iš kartono, o darbui paskirta atskira grupė žmonių. Taip ir atsirado antrasis Dino Zauro variantas. Ir nuo to laiko jis dar ilgai gyvavo.
Kartais nenumatytos kliūtys sutrukdydavo žaliajam padarui išvažiuoti pas filologes, tačiau jis tapo žinomas, ir žmonės tiesiog plūste plūsdavo pažiūrėti studentų šedevro. „Tais laikais nebuvo tokių dalykų kaip teatralizuota eisena per miestą, todėl sulaukdavome daug dėmesio. Tačiau nuolat turėdavom problemų su leidimais. Bet, kaip sakoma, protingi žmonės žino, kad taip negalima, ir nedaro, o neprotingi – bando daryt ir kartais jiems pavyksta“, - šmaikštauja Vilius. Mat istorijų būta visokiausių – tai studentams teko beveik dvi tonas į Tauro kalną užstumti, tai Dinozauras pro vartus netilpo ir reikėjo virvėmis jį surišti bei suspausti, kad šis pravažiuotų...
Keičiantis kartoms, keičiasi ir požiūris. Studentai ateina ir išeina, nešini savo idėjų ir įsitikinimų. Buvo metų, kai fizikai nusprendė palikti Armoną ramybėje ir daryti viską patys. Tačiau, gimus pernelyg sudėtingoms ir daug patirties įgyvendinimui reikalaujančioms mintims, „fidistai“ vėl į pagalbą pasikvietė Vilių, kuris prieš FiDi išeina atostogų, kad tik spėtų kuo daugiau prie Dino Zauro padirbėti. Į klausimą, kas vis dėlto lemia tokį ilgametį bendravimą ir bendradarbiavimą su FiDi, tokį nuoširdų norą padėti, veteranas atsako: studentai. „Jau yra daug techniką išmanančių studentų. Kad ir kaip būtų – tai studentų šventė, bet kad pastaruoju metu mane kviečiasi padėti, labai dėl to džiaugiuosi.“
O padėti tikrai yra ką. Dinozauras pasidarė labai sudėtingas. Jam paruošti mėnesio jau nebeužtenka. Dabartiniam fizikų pasididžiavimui padaryti buvo nupirktas ir perdirbtas sunkvežimis GAZ53. Buvo pritaikyta pneumatinė (suslėgto oro) sistema tam, kad judėtų kojos, galva, uodega ir kaklas. Pastarasis buvo vienas didesnių iššūkių fizikams: jie norėjo, kad ši „kūno“ dalis judėtų kaip tikra. Diną puoselėjantys žmonės su Armonu priešaky sugalvojo sudėtingą metalinę konstrukciją, kuriai panaudojo perdirbtas automobilio „Žiguli“ vairo kolonėles.
Ši kūno dalis dengta faneros ir kartono nareliais. Šie juda taip, kad proporcingai keldamiesi išjudintų ir kitus narelius. Ir tai ne pabaiga – visas dinozauras yra padengtas čerpėmis (žvynų imitacija), jis gali ne tik mirksėti, bet dar ir drėgnai „kvėpuoti“, mat į jo šnerves yra įmontuoti vandens purkštukai. Šia fizikų kūrinio savybe ypač džiaugiasi į šventę susirinkę vaikai.
Šiuo metu Dino ilgis nuo uodegos galiuko iki nuleistos nosies siekia 18 m, plotis ir aukštis maždaug 4,5 m. Šis „roplys“, pilnai paruoštas eisenai, sveria daugiau nei 10 tonų. Įspūdinga.
Dabartinis dinozauras – tai daugelio nemigos naktų, galvojimo, mąstymo vaisius. Ne veltui V. Armonas daug kalba apie idėjas ir ambicijas. Jeigu tik jų yra – viskas įmanoma. „Mes galim tai padaryti. Tačiau būtina ambicija. Jei jos nėra – gali daryti ir vis tiek nepadarysi, arba tai nieko nenustebins.“ Vilius prisimena, kaip susėdę vakarais su studentais svarstė, braižė, galvojo ir klydo – ir viskas tam, kad dinozauras būtų kuo įspūdingesnis. Be jokių abejonių, jį galima vadinti tikru technologiniu šedevru, sukonstruotu studentų ir Dino palikti negalinčių šventės veteranų rankomis.
FiDi, V. Armono žodžiais, - tai kažkas neįtikėtino, niekur kitur to nepamatysi. Sunku būtų net nusakyti, kiek jėgų, energijos kartu su studentais šis žmogus atiduoda FiDi labui. Juk šios šventės varomoji jėga – įgyvendinamos neįtikėtinos idėjos.
Šiais metais FiDi įvyks balandžio 6 dieną.
Straipsnis išspausdintas meno kultūros žurnale „Krantai“ 2013(1).