Humorą mūsų tauta supranta, kai kurie net subtilų, bet kurti jo nemoka. Tuo galima buvo įsitikinti pažiūrėjus balandžio 1-ąją rodytus projektus, ypač banalumu pribloškė „Auksiniai svogūnai“, rodyti per Baltijos TV.
Toks pat scenarijus, kaip ir ankstesniais metais, tik nominantų veidai kiti. Čia dar pusė bėdos, bet labiausiai nustebino narcizų pora – laidos vedėjai Arūnas Valinskas ir Justinas Jankevičius. Susidarė įspūdis, kad vedėjai tik gėrisi savimi, džiaugiasi savo sąmojais, o kiti laidos dalyviai, nominantai ir žiūrovai – tik antro plano fonas.
Žinoma, narcizo (gėrėjimosi savimi) kompleksas yra nacionalinė lietuviškų televizijų tragedija. Neįmanoma pasigrožėti puikiais šokiais ir dainomis per konkursines laidas, nes pusę eterio laiko užima komisijos narių komentarai, įkyrūs monologai, kuriais ekspertai siekia įteigti žiūrovams: „Žė, kokis aš gudrus ir mokytas!“
A. Valinskas iki šiol buvo maloni išimtis iš savimi besipuikuojančių laidų vedėjų ir kai kurios jo laidos buvo priartėjusios prie kažko panašaus į humorą, bet keturi metai Seime jį sunaikino arba užkonservavo. Jo pokštai „Auksinių svogūnų“ ceremonijoje priminė acte marinuotus agurkus – aštraus, bet nemalonaus skonio, kenksmingus sveikatai.
Ir vedėjų personažai, manau, pasirinkti nevykusiai. Ką jaunajai kartai, 20-30-mečiams reiškia „didysis kombinatorius“ Ostapas Benderis ir bajorų vadovas Kisa Vorobjaninovas?
Savo 23 metų dukterėčią bandžiau sudominti senu geru sovietiniu humoru, parodžiau „Dvylika kėdžių“ – mergina rusų kalbą supranta, bet užmigo įpusėjus filmui.
Jeigu vienas laidos vedėjas būtų vaizdavęs, tarkime, Boratą, o kitas – jo kupranugarį – kita kalba. Bet vadinamojo lietuviško humoro kūrėjai alergiški naujoms idėjoms, nes jų nereikia. Tokios laidos skirtos mažiausiai reikliems žiūrovams, kuriems net tokia šlykštynė kaip „Prajuokink mane“ iš tiesų prajuokina.
Edmundo Jakilaičio „Auksiniai kiaušiniai“ per LNK taip pat neblizgėjo, bet palyginti su „Auksiniais svogūnais“ - geras projektas.
Jį gadino du dalykai. Pirmas – atsiimti kiaušinių neatvyko nė vienas nominantas, pasiėmė jų partijų kolegos. Tai sudarė netikrumo, dirbtinumo įspūdį.
Antras – Velykų Bobutės intarpai. Buvo pasakytas vienas kitas šmaikštus sąmojis, bet dauguma pokštų atrodė lyg ištraukti iš praėjusio amžiaus pradžios kermošiaus muzikanto skrynios.
Dėl apverktinos lietuviško humoro būklės kalti ne laidų vedėjai, o lietuvių tautos mentalitetas ir tradicijos. Humoro kultūra Lietuvoje tradiciškai grynai kaimiška ir prie dabartinio miesto konteksto nepritampa. Arba išeina lėkštas jovalas – tie, kurie yra matę „Nosį“ ir „Miesčionis“ supras, apie ką kalbu.
Na, kaip transformuoti į kompiuterių epochos lygmenį romantiško Lietuvos kaimo humorą, kai geriausiu pokštu buvo laikoma samdinei mergai po antklode pakišti varlę ar sugėrovui vietoj alaus paduoti stiklinę myžalų?
Kaltės dalį turėtų prisiimti aktorius Rolandas Kazlas, įžiebęs viltį, kad lietuviškas aukštos prabos humoras yra įmanomas ir pats savo kojomis ją sutrypęs.
Žemindamiesi prieš nelabai mylimus Rytų kaimynus dažnai sakome – va, rusiškas humoras – tai bent!
Nė velnio, jis iš tiesų ne rusiškas. Apie 60 proc. rusiškų anekdotų ir komedijose panaudotų juokingų situacijų yra perdarytas žydų humoras.
XIX amžiaus pabaigoje Odesoje buvo išleista stora „Žydų humoro antologija“ – dabartine kalba tariant, „superbestseleris“, tapęs rusiško humoro kertiniu pagrindu.
Aštraus, kartoko, per amžius ujamos tautos humoro šaltiniai tryško Lietuvoje, dauguma anekdotų gimė būtent žydų litvakų terpėje. Bet anuomet doriems katalikams viskas, kas žydiška atrodė bjauru ir nepriimtina.
O kai susizgribome, jau buvo per vėlu. Ant litvakų, mūsų tėvynainių gaminio savo prekinį ženklą uždėjo „Naša Raša“.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad mažiausiai vienas savito, gal ir nelietuviško, bet tikrai nenubeždžioniauto humoro projektas Lietuvos televizijos istorijoje buvo.
Tai – kauniečių „Bentski šou“ su nepakartojamu Tyntos šokiu ir geriausiu visų laikų pasaulio šou istorijoje (mano manymu) muzikiniu klipu „Tėviškėlė“.
Bet išimtis tik patvirtina taisyklę. Balys Sruoga yra sakęs: „mes esame lyrikų, prakeiktų lyrikų tauta“. Už spygliuotos vielos Štuthofo koncentracijos stovykloje lyrikas parašė karčios ironijos, juodo humoro kupiną „Dievų mišką“.
Gal uždarius į koncentracijos stovyklą dabartinius, televizinius humoro laidų kūrėjus kas nors gero ir išeitų?
