Praėjusią savaitę Lietuvos pareigūnai mokė kolegas iš Moldovos, kaip pasinaudoti ES fondų parama. Ministras kalbėdamas kažkodėl moldavus nuolat vadino ukrainiečiais.
Svečiai iš Kišiniovo iš pradžių patylėjo, bet vėliau neiškentę subtiliai užsiminė, kad jie – ne ukrainiečiai. Tačiau D. Barakauskas ir toliau postringavo apie Ukrainą, kol sulaukė net saviškių replikos – gal jau gana? Juk prie stalo – ne ukrainiečiai, o moldavai.
Ministrui tai, regis, buvo naujiena: išpūtęs akis jis puolė klausinėti – o koks skirtumas?
Net vidutiniškai besimokantis šeštokas žino, jog šios dvi valstybės visiškai skirtingos, nors ir turi bendrą sieną.
Taigi už geografiją – tik kuolas, ne daugiau. Kaip ir už valstybės valdymo išmanymą. Pernai Vidaus reikalų ministerijoje svarstant šios sistemos biudžetą ministras visus nustebino klausimu – tai kiek skirsime Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT)?
Pastaroji, kaip žinoma, atsiskaito tik Prezidentūrai ir Seimui, o su ministerijomis neturi nieko bendra, nebent įkliūva į tinklą koks viceministras ar kitas pareigūnas.
Todėl D. Barakausko parankiniams teko tik prunkštelėti į saują ir ramiai išaiškinti vadovui, kad policijos sąskaita STT nereikės šelpti.
Užkulisinių politikos mokslų ministras irgi, atrodo, nėra krimtęs. Atrodo, jis naiviai tikėjo įstatymų suteikta teise skirti pavaldinius.
Kaip kitaip paaiškinsi sprendimą į svarbiausio viceministro postą pasodinti pašalinto prezidento R.Pakso bendražygį R. Senovaitį, kai pati šalies valdovė siūlė Ž. Pacevičių? Užteko veikėjams iš S. Daukanto aikštės treptelėti koja, ir menkai pasikausčiusiam ministrui teko nusileisti, nors įsakymas dėl R. Senovaičio ir buvo pasirašytas.
D.Barakauskas gali save raminti, kad ne jis vienas toks Vyriausybėje.
Juk ir B. Vėsaitė ilgokai trypčiojo nesuprasdama, kam ji vadovauja – Energetikos ar Ūkio ministerijai. Skirtumas – kaip tarp Moldovos ir Ukrainos.
