Vieniems toks žingsnis – patriotizmo skatinimas. Bet kitiems tai atrodo kaip kairiųjų šūkio „Svarbiausia – žmogus!” prieš rinkimus grimasa.
Draudimo šalininkai trimituoja: kur tai matyta, kad karys, nemokamai maitinamas, rengiamas ir gaunantis atlygį, dar nori ir papildomai užsidirbti?
Esą tikras karys turi būti gyvas patriotizmo dvasia ir tuo, ką jam skiria valstybė.
Tačiau tokia logika vis dėlto skylėta – kaip taikinys, kurį varpo karių kulkos.
Už profesionalios kariuomenės idėją kažkada balsavę politikai, regis, nelabai galvojo, iš ko teks mokėti padorius atlyginimus.
Juk krašto apsaugos sistema, kaip ir bet kuri kita institucija, siekia išlikti konkurencinėje kovoje dėl žmonių.
Tad viskas labai paprasta: jei kariui už tarnybą moka per mažai, kad jis galėtų išmaitinti savo šeimą, jis rinksis kitą darbą. Savaime suprantama, tokiu atveju valstybės gynėjų liks mažiau.
Be abejo, daugelis karių tarnauja iš idėjos. Tokiems dažnai svarbiausia netgi ne tie papildomi litai, o požiūris į juos – aukojančius sveikatą, o kartais ir gyvybę. Bet į juos įtariai žiūri būtent tie, kurie patys nesiaukoja.
Kad ir kaip būtų, vien idėja sotus nebūsi.
Šia išmintimi vadovaujamasi daugelyje pasaulio kraštų. Papildomas uždarbis kariams – tikrai ne lietuvių išmonė.
Antai Estijos, Vokietijos, Norvegijos, net JAV kariai gali dirbti papildomą darbą. Negi tai nepatriotiškų žmonių šalys? O gal tiems, kuriems „svarbiausia – žmogus”, karys – ne žmogus?
