Aplankę keletą mokyklų, suorganizavę filmo „Bully“ peržiūrą bei diskusijas su mokiniais ir mokytojais apie patyčias mokyklose, veiksmo savaitės „Be patyčių“ organizatoriai ir psichologai netruko įsitikinti priekabiavimo įsišaknijimu ir klestėjimu ugdymo įstaigose.
VšĮ „Vaikų linijos“ psichologė, veiksmo savaitės „Be patyčių“ organizatorė Marina Mažonienė pastebi, kad mokytojai itin dažnai nereaguoja į mokyklose vykstančias patyčias, neretai savo replikomis jas tik sustiprina.
„Iš vaikų sužinojome, kad mokytojai neretai patys palaiko patyčias sakydami: „skundikų laukiu penktadienį“. Tokiu atveju vaikai nebedrįsta kreiptis į mokytoją ir savo problemas užgniaužia savyje“, – apie mokytojų reakciją į patyčias antradienio vakarą „Nepatogus kinas: Įveik patyčias“ diskusijoje kalbėjo specialistė.
Psichologės Elnoros Jachjajevos teigimu, kai kuriose mokyklose dalyvaujant mokytojams, vaikai nenorėdavo kalbėti apie juos slegiančias problemas, tačiau pedagogams pasišalinus, jie imdavo atvirauti.
„Tai rodo, kad vaikai nepasitiki pedagogais, yra įsitikinę, kad informacija, kuria jie pasidalys per pokalbį - pasklis mokykloje. Labai dažnai vaikai nepasitiki suaugusiais: nei mokytojais, nei tėvais“, – tvirtino psichologė.
M. Mažonienės įsitikinimu, į patyčias turėtų reaguoti ne tik mokykla, bet ir visuomenė: „Kovoti su patyčiomis visais lygmenimis: mokyklos, visuomenės, šeimos ir klasės. Mokykloje turėtų būti draugiška kultūra, kuriama pasitikėjimo vaiku atmosfera šeimoje.“
Lietuvos moksleivių sąjungos atstovės Ugnės Aneliauskaitės teigimu, mokiniai itin netolerantiški kitoniškumui, sunkiai priima išsiskiriančius iš kitų bendraamžius, tačiau pastebėjo, kad vaikai blogosios patirties semiasi gatvėje.
„Jei suaugęs kitaip atrodantį praeivį gatvėje nužiūri, palydi žvilgsniais. Įsivaizduokite, kas vyksta mokyklose. Didesniuose miestuose ši problema, galbūt, nėra tokia akivaizdi, bet mažesniuose – visi mokiniai turi atrodyti vienodai. Tuo pačiu jie turi vengti identiškų rūbų, nes ir dėl to priekabiaujama mokyklose“, – karčia patirtimi dalijosi akcijos „Be patyčių“ dalyvė.
Pasak M. Mažonienės, darbas su patyčių prevencija turi vykti nuolat – ne vieną dieną ar savaitę. Esą kai nėra sistemingų veiksmų ir vieningo nepakantumo priekabiavimo apraiškoms, jų prevencija tampa neefektyvi.
„Patyčios – netinkamas elgesys, agresyvus elgesys. Turėtume suprasti, kad netinkamai elgiasi tas, kuris tyčiojasi, o ne tas, kuris kitaip atrodo. Didžiulė problema, kai reaguodami į patyčias vaikai ima keistis – tai ženklas, kad jie kaltina patys save, jiems būtina pagalba“, – kalbėjo psichologė.
2012 metų viduryje Pasaulio sveikatos organizacijai paskelbus tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos rezultatus paaiškėjo, kad patyčių mastas Lietuvoje vis dar labai aukštas. Patyčios paplitusios tiek tarp jaunesnio amžiaus mokinių, tiek tarp paauglių.
Psichologai pastebi, kad patyčių iniciatoriais ir aukomis dažniau tampa berniukai nei mergaitės. Dažniausiai patyčias patiria vienuolikos-trylikos metų mokiniai, o tyčiojasi iš kitų – penkiolikmečiai. Palyginti su kitomis šalimis patyčių dažnis Lietuvos mokyklose išlieka didžiausias.
