„Lietuva, pirmininkaudama ES kitą pusmetį, yra pasirengusi padėti Turkijai ne tik atverti, bet ir pagreitinti derybų (dėl narystės ES) procesą”, – po susitikimo su Vilniuje viešėjusiu Turkijos prezidentu A. Gulu pareiškė Lietuvos vadovė D. Grybauskaitė.
Šalies užsienio reikalų ministras L. Linkevičius šį įsipareigojimą tarsi dar labiau įtvirtino.
„Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu Turkijos deryboms dėl narystės ES skirsime išskirtinį dėmesį”, – nedviprasmiškai teigė L. Linkevičius, susitikęs su A.Gulą į Vilnių atlydėjusiu šios šalies ES reikalų ministru E. Bagisu.
Iš pirmo žvilgsnio tokie viešai skelbiami įsipareigojimai skamba kiek keistokai. Nuo kada Turkijos derybos su ES atsirado Lietuvos pirmininkavimo ES prioritetų sąraše?
O gal tai tik mandagi retorika Turkijos prezidento viešnagės proga?
Bent kiek susipažinus su dabartine Ankaros ir Briuselio santykių būkle tuščia retorika Lietuvos atstovų pareiškimai tikrai nekvepia.
Švaistytis tokiais pažadais Turkijos atžvilgiu, jei jų neketinama vykdyti, apskritai būtų didelė diplomatinė klaida.
Nuo neatsakingų pareiškimų turėtų atgrasyti vien pastaraisiais metais vis didėjančios Turkijos galios pasaulyje supratimas. Tačiau dar atsargiau elgtis verčia pastarųjų mėnesių ES ir Turkijos santykių kontekstas, kurio ramiu ar nuobodžiu tikrai nepavadinsi.
Tiesa, pastarųjų dienų pranešimai skamba optimistiškai: Turkijos premjeras R. T. Erdoganas pirmą kartą per trejus metus ketina vykti su vizitu į Briuselį, o nuo 2010 metų Prancūzijos ir Kipro blokuotos derybos dėl Turkijos narystės ES, atrodo, netrukus bus iš tiesų atnaujintos.
Tačiau dar visai neseniai net vieši Turkijos pareigūnų pareiškimai rodė dramatiškai padidėjusį įtampos lygį.
Prieita iki to, kad Turkijos ekonomikos ministras M. Z. Caglayanas viešai pagrasino pasitraukti iš dar 1996 metais pasirašyto ES ir Turkijos muitų sąjungos susitarimo, jei Briuselis nepakeis savo požiūrio ir kai kurių minėto susitarimo sąlygų.
Toks ministro pareiškimas vainikavo šalyje ilgai reikštą verslininkų nepasitenkinimą minėtu susitarimu.
Dar anksčiau pats Turkijos premjeras R. T. Erdoganas viešai pagrasino iš viso atsisakyti šalies ketinimų įstoti į Europos Sąjungą ir vietoj to siekti narystės Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje, kurioje pirmuoju smuiku griežia Kinija ir Rusija.
Kai kas mano, kad visa tai tik tuščia retorika ar politiniai Ankaros manevrai, siekiant pakeisti pastaraisiais metais ypač sustiprėjusį skeptišką daugelio europiečių požiūrį net į Turkijos narystės ES galimybę. Tačiau jie, ko gero, klysta.
Aukščiausiuose politiniuose pačios Europos sluoksniuose, regis, vis labiau suprantama, kad pasaulis smarkiai keičiasi ir ES greitai gali Turkijos reikėti daug labiau negu Turkijai – Europos.
Ne veltui Europos Komisijos energetikos komisaras vasario viduryje sudrebino ES politinę ramybę bombos sprogimo aidui prilygusiu pareiškimu: „Galėčiau lažintis, kad kada nors kitą dešimtmetį Vokietijos kancleris ir jo ar jos kolega Paryžiuje turės ant kelių prašyti turkų: draugai, ateikite pas mus.”
Ne veltui ir Vokietijos kanclerė A. Merkel neseniai surengto vizito Ankaroje metu kiek įmanydama švelnino savo asmeninį skeptišką požiūrį į Turkijos narystės ES galimybę. Ne veltui ir Prancūzija atšaukė savo veto dėl derybų su Turkija.
Taigi galima neabejoti, kad ryšių su Turkija išsaugojimas ir stiprinimas bei naujos jų formulės paieška vėl tampa svarbia ES darbotvarkės tema. Nors europiečių priešiškumas Ankaros siekiams niekur nedingo.
Be to, tenka įsisąmoninti, kad ES trauka pačioje Turkijoje (beje, visuomenės parama narystei ES čia sumažėjusi rekordiškai) vis labiau blėsta, todėl ir primesti vien savo taisykles deryboms su Ankara tikrai nebepavyks.
Kartu akivaizdu, kad ir Lietuvai pirmininkaujant įsipareigojimas išjudinti derybas su Turkija taps ne tik nemaža našta, bet ir iššūkiu. Tačiau atsikratyti jo tikrai nepasiseks.