Antradienį, balandžio 16-ąją, jį iš mokyklos į namus Utenos rajone, Šileikių kaime parvežė ne bet kas, bet pats Utenos autobusų parko direktorius Virginijus Treinys. Ketvirtokas ne tik išgirdo jo ištartą: „Atsiprašau“. Vaiko nuoskaudą, atrodo, akimirksniu ištirpdė V. Treinio atvežtas ir padovanotas planšetinis kompiuteris. Šis stebuklas nutiko po to, kai graudžią istoriją, publikuotą portale lrytas.lt, perskaitė tūkstančiai žmonių.
„Autobusų vairuotojų būna visokių, gerų ir blogų. Kažkodėl gerų beveik nebeliko. Neretai jie būna suirzę. Kaip ir tas vairuotojas, kuris sakė, kad toliau, iki mano kaimo nebevažiuos. Ir liepė išlipti iš autobuso“, - patirtimi pasidalijo iš atokaus Šileikių kaimo kasdien į pradinę mokyklą Utenos rajono Antalgės gyvenvietėje traukiantis vaikas.
Kaip elgiasi geri vairuotojai? „Jie šypsosi. Ir nepyksta. Kartą nebeturėjau talonų, kuriuos už parvežimą iš mokyklos namo reikia paduoti vairuotojui. Norėjau pats bilietą nusipirkti, daviau pinigų. Bet vairuotojas nepaėmė. Liepė už juos geriau nusipirkti saldainių“, - iš Utenos į šio rajono kaimus sukančių vairuotojų savybes apibūdino dešimtmetis.
Kelyje liko vienas
„Ant ledo“ šis berniukas liko prieš savaitę, balandžio 8-ąją. Tądien rajono vieškelius dar buvo užklojęs į provėžas sustumtas, vietomis suledėjęs sniegas.
Utenos autobusų stoties vairuotojas, per pietus turėjęs pasiekti už 17 kilometrų nuo Utenos esantį Šileikių kaimą sukėlė savitą incidentą.
Pietiniu reisu, 14 val. 15 min., paprastai iš Utenos į namus kaimuose grįžta moksleiviai, kurie lanko vidurinę mokyklą Utenoje arba pradinukai, besimokantys Antalgės pradinėje mokykloje.
Balandžio 8-ąją, iš plento Utena-Ukmergė autobusą įsukęs į kaimo vieškelį, per Tirmūnus vedantį iki Šileikių, vairuotojas, atrodo, pasikliovė ne savo patirtimi, bet kitų vairuotojų įspėjimais.
„Iki kur važiuosi?“ - užklausė Antalgėje į autobusą besiropščiančio vaiko. Jis paskui save vilko ne tik sunkią kuprinę, bet ir pirkinių prikrautą krepšį.
„Šilaikiuos“, - aukštaitiškai išpyškino berniukas. „Iki tavo kaimo tai tikrai nevažiuosiu. Siauras kelias“, - išgirdo dešimtmetis.
Gūžtelėjęs pečiais – juk autobusas, o ne koks traktorius jį ryte ir atvežė į mokyklą Antalgėje, vaikas įsiropštė vidun. Pavymui – ir keletas Tirmūnuose gyvenančių mokinukų.
Tirmūnų kaime, kai visi kiti vaikai išlipo lauk, dešimtmetis autobuse liko vienas. Nuo Tirmūnų iki Šileikių autobusui dar būtų tekę įveikti maždaug šešis kilometrus. „Išlipk“, - paliepė vaikui vairuotojas. Ir apsisukęs nuvinguriavo atgal, į Uteną.
Klausimų - virtinė „Ką daryti?“ - apsiverkusio vaiko balsą telefone ir išgirdo jo mama, eidama į Šileikių stotelę pasitikti su pirkiniais namo turėjusio parvažiuoti sūnaus. Jos pyktį ir sukėlė tai, kad vairuotojas iš autobuso išlaipintą vaiką laukuose paliko lyg niekur nieko.
Pasak berniuko tėvų, nebūtų buvę skaudu, jei vairuotojas būtų paskambinęs ir pasakęs, kad kelias – nepravažiuojamas ir paklausęs, ką daryti. Gal parvežti vaiką atgal, į Antalgę? O gal kas nors iš artimųjų jį galėtų namo parlydėti? O kas būtų buvę, jei vaikas nebūtų turėjęs mobilaus telefono?
"Juk ir aš būčiau parvežusi vaiką namo, jei tik autobuso vairuotojas būtų davęs žinią", -- vaiko pusėn stojo ir Leliūnų seniūnė.
Tačiau tądien mokinukas liko stypsoti kelyje, košiant žvarbiam vėjui. Dar apmaudžiau, kad vieškelis tądien buvo ne taip sunkiai įveikiamas. Siauras, bet pravažiuojamas gerokai lengviau, nei kitomis praėjusios savaitės dienomis, kai sniegas virto į slidžią putrą, o vėliau – duobėtą purvo košę.
Vadovas vairuotojo nedangstė
Pasak Utenos autobusų parko direktoriaus Virginijaus Treinio, vis dėlto už šio vaiko istorijos rikiuojasi gausybė problemų: ir viešojo transporto, ir savivaldybių, kelių valdybų. Visiems trūksta pinigų.
„O ką mums daryti? Visa laimė, kad iki šiol pavyko keliuose išvengti tragedijų, – sakė direktorius. - Neginu vairuotojo. Jis pasielgė nederamai. Apskritai, tų vairuotojų mąstymas kartais būna keistas“.
